Temos autore labai suprantu. Ir tikriausiai beveik kiekviena moteris supranta, juk taip natūralu norėti šeimos, vaikų.... Net ir tos geležinės moterys, kurios teigia nenorinčios kasdienybės su zirziančiais vaikais ir vyru bemėtančių kojines, kartais nubraukia ašarą vienumoje. O kitą dieną iškėlusios galvą ir toliau žygiuoja su šypsena' Man gerai ir vienai"
Pati esu išsiskyrusi 2 sykius. Oficialiai ir neoficialiai. Amžiaus esu panašaus kaip temos autorė. Ką galiu pasakyti iš savo ir draugiu patirties
1. Dairykis vyrų kelionėse. Nebūtinai lietuvių. Net 2 mano draugės sutiko dabartinius draugus kelionėse - viena lėktuve, kita svetimame mieste. Na dabar dar prisiminiau vieną atvejį, kai susipažino kelionių klube, nors toji mano pažystama nė niekur nesiruošė keliauti
Tiesiog užsiregistravo ir nuėjo į susitikimą
2. INTERNETAS. Nenuleisk rankų. Mano antrasis neoficialusis vyras buvo interneto pažinties pasekmė. Ir nebūtinai vyras turi būti iš to pačio miesto. Lietuva nedidelė, nieko nereiškia susitikti 2 kartus per savaitę, net jei gyveni kitame mieste. O paskui ateitis parodys - gal kuris iš judviejų pakeis miestą
ir tikrai nevisi ten besilankantys iškrypėliai, keistuoliai, netikėliai. Tikrai ne viena mano pažįstama draugauja ar yra ištekėjusi už internetinio kadro.
3. Dairykis aplinkui. Štai mano viena pažįstama (virš 30 beje) neseniai užmezgė draugystę su kaimynų, kuris atėjo jai pagelbėti į namus. pasirodo tas kaimynas seniai jai simpatizavo, tik nežinojo, kad ji laisva mergina. O ir ji nežinojo, kad kaimynas nevedęs..... juk dabar su kaimynais tiek mažai žmonės bendrauja
4. Minčių galia. Veikia 100 %. kai mano santykiai su ex neoficialiuoju vyru pašlijo, Braukdama ašarą, kokia aš nelaiminga, labai dažnai galvodavau apie laimingą ateitį su kitu vyru. Kažkodėl įsivaizdavau tokį pliktelėjusi, šiek tiek vyresnį.... koks ir yra dabartinis mano draugas.
5. Jei labai norisi vaikų, tai taip ir padaryk. Žinoma, jei moralinės, religinės normos leidžia. O gal ir vyras atsiras paskui. Vėl gi iš mano pažįstamų rato galiu patvirtinti, kad taip būna. Net kelios mano pažįstamos susilaukė vaikučiu žinodamos, kad augins vienos (na istorijos skirtingos. Vienu atveju vyras buvo vedęs kitą, kitu atveju kita istorija) O paskui atsirado ir vyrai jų gyvenime.
Svarbiausia, tikėk, kad tau lemta turėti šeimą ir vaikų.
Papildyta:
QUOTE(Diamond Fėja @ 2013 09 03, 09:57)
O vaikas neturi labai paprastos teisės - augti su abiem tėvais?
Žinoma vaikas turi teisę į abu tėvus, bet kiek šeimų dabar išsiskiria? kiek tėčių (žinoma pasitaiko ir mamų) užmiršta apie savo pareigą auginti vaiką, tuo pačiu ir vaiko teisę augti su abiem tėvais.
manau, čia koją kiša labiau charakteris, ne išvaizda. Ir apskritai gyvenime labiau sekasi ne tobulos išvaizdos lėlytėms, o žaismingoms, mylinčioms gyvenimą ir save, be abejo, moterims 
,nebutina tokiai buti,kad vyrams patiktum 
,buvo cia tokiu....reikia buti moteriskai,nepamirsti puostis,o paskui jau visa kita...
Daug turistų, kurie dažnai stabdo gatvėje klausdami kelio - o ką, gal kaip tik pasitaikytų inteligentiškas vienišas užsienietis, jie ten gerokai vėliau rimtus santykius kuria, negu lietuvaičiai. 
Gal iš pasakojimo ir galėjo pasirodyti, jog nieko neveikiu tik bėdavojuosi, kaip man negerai, tačiau taip nėra. Juk ir draugėm tuoj nusibosčiau, jeigu aš tą patį per tą patį bumbėčiau. Domiuosi, kas vyksta aplinkui, be to turiu darbą, dirbu mokytoja gimnazijoje, tai vaikai puikiai prablaško su savo energija 
Na, o dėl savęs prisižiūrėjimo jau sakiau, jog kiek galiu, tiek rūpinuosi. Kelnių išvis beveik nenešioju, mėgstu moterišką stilių, neleidžiu sau rodytis žmonėms neplauta galva ar nukramtytais nagais. Manikiūras, šukuosena, sakiningas makiažas - man elementari higiena, kaip ir pvz dantų valymas. Be to sportuoju, neleidžiu sau nutukti ar kitaip apsileisti.
Juk tikrai svetimoje aplinkoje,jei neturi draugių tai sunkoka..Pirmiausia turi rasti su kuom pradėt vaikščiot į tuos būrelius..Ar gatvėse trintis,kol kas užkalbins? 
Taip, jis nėra didelis, tačiau ir ne kaimas. Pažįstu kiekvieną gatvelę, jaučiuosi savo vietoje. Yra keli nuostabūs parkai, kur mėgstu vakarais pasivaikščioti, be to, kai noriu į kokį koncertą, spektaklį, nusiperku bilietą, sėdu į mašinytę ir nuvykstu į sostinę, nors ir čia vyksta renginių tik gal ne tokių grandiozinių. Dar patinka, tai, kad beveik viską galima pasiekti, einant pėstute, o jeigu ir kur reikia pavažiuoti, tai 5- 10 minučių ir vietoj. Be to čia esu nusipirkusi jaukų, erdvų, didelį butą, turiu nuosavą terasą, pievelę, šiuos namus įrenginėjau su didele meile, kiekvieną detalę parinkau aš. Būtų labai liūdna, jeigu reikėtų palikti šiuos namus, kuriuos taip ilgai įrenginėjau ir nerti į nežinią. Gal sakysite, kad tai ir yra mano vienatvės priežastis - neryžtingumas, tačiau esu čia įsitvirtinusi. Važiuoju kiekvieną dieną į darbą su šypsena, myliu savo mokinius, kolegės man kaip geros draugės, be to turiu tėvelius, kuriems karts nuo karto reikia padėti. Vis dėlto nemanau, jog pagrindinė vienišumo priežastis yra gyvenimas NE didmiestyje. Juk žmonės ir mažuose miestuose sukuria šeimas, o aš nesu namisėda, turiu draugų visoje Lietuvoje ir keletą užsienyje, mėgstu juos aplankyti, jie aplanko mane, man ne bėda ir sostinę nuvykti, kai norisi prasiblaškyti, bet... niekur nerandu to vienintelio. Nežinau... taip liūdna.
