Vienatvė, meilė ir kiti demonai

Laba dienos mielosios ir mielieji

Tikiu, kad tokiame, beveik legenda tapusiame forume, tokių temų kaip mano buvo sukurta ne viena ir dvi, tačiau neabejoju, jog kiekvienas suprantate, kaip kartais norisi pasipasakoti ir išgirsti kuo įvairesnių nuomonių apie tai, kas būtent liečia tavo bėdą. Kaip sakoma reikia, kad pažiūrėtų į situaciją iš šalies. Vis dėlto... norisi ir širdį išlieti, ir nuoskaudas ir lūkesčius išpasakoti. Taigi papasakosiu, kas aš tokia ir kokiu tikslu laukiu jūsų minčių
Esu 36erių metų... moteris. Sakyti mergina kažkaip jau liežuvis neapsiverčia , nors raukšlės veido dar labai neišvagoję, sąnarių neskauda, bet ką čia jau vadinsi save panele, kai už kelerių metų skaičiukai pase konstatuos faktą, jog man jau 40 Mokslus esu pabaigusi prieš gerus 10 metus, dirbu visai mėgstamą darbą, neblogai uždirbu, ačiū Dievui, kaklo neveržia paskolos "kilpa", turiu savą būstą, automobiliuką, galiu sau leisti pakankamai nemažai, dievinu keliones. Na, bet, jei pamanėte, kad esu kokia arogantiška karvė, atėjusi pasigirti, noriu užbėgti už akių ir pasakyti, kad tai viso labo tik detalės, kurios jums padės susidaryti mano vaizdą Gyvenu nedideliame mieste, tačiau jį dievinu Gyvendama čia jaučiuosi gerai, myliu savo miesto gatves, parkus, kepyklėles, čia jaučiuosi SAVA. Turiu tėvus, keletą artimų draugių. Rodos, kaip ir viskas turėtų būti gerai, BET. Esu vieniša. Neturiu nei vyro, nei vaikų. Kad nepamanytute, jog esu tik išankstinės rudeninės depresijos apimta moteriškė, norėčiau padetalizuoti...
Pamenu save 18 metų. Buvau "užsikreizinusi", šiek tiek vėjavaikiška mergina, kuri svaigdavo apie vestuves, vaikus, namą prie ežero, gerą vyrą ir gyvenimą "ilgai ir laimingai". Turėjau geriausią draugę, su kuria ilgai kalbėdavomės ir spėliodavome, kokios bus mūsų vestuvės, kokie bus mūsų vyrai, kiek vaikų turėsim, kokiais vardais juos pavadinsime. Taigi mano mylima geriausia draugė yra sėkmingai ištekėjusi 9 metus, turi du puikius, žavius vaikučius, rūpestingą vyrą ir jaukius namus. O aš... namus, balkoną su pelergonijomis, akvariumą, bet mano namuose neskamba vaikų krykštavimai. Ar jai pavydžiu? Taip, tačiau tas pavydas baltas. Ji mano geriausia draugė, ji tarsi mano sesuo, myliu ją be galo ir džiaugiuosi jos laime na, bet kam širdį nesuspaustų, kai per Kalėdas eglutę puoši viena, kai tavęs grįžtančios niekas nelaukia, kai draugų susibūrimuose jautiesi balta varna, nes vienintelė nežinai, kokie vaikiški čiulptukai praktiškiausi ir koks nuostabus TAS JAUSMAS, kai vyras tave meiliai žadina ryte.
Mano draugės (be minėtosios) yra nuostabios. Džiaugiuosi, kad jas sutikau. Vienos nuo mokyklos laikų, kitos nuo studentavimo. Vienos jau spėję atšvęsti vestuvių dešimtmečius, auginančios į paauglystę bežengiančius vaikus, kitos apsuptos būrio mielų darželinukų. Aš apsupta tik pati savęs...
Atšventusi savo 36tąjį gimtadienį, suplovusi indus, kritau ant sofos, įsipyliau vyno ir pradėjau ntajį kartą savęs klausti - KODĖL? Kodėl esu vieniša? Tada pažiūrėjau į savo gyvenimą retrospektyva, bandyma suprasti, o gal rasti atsakymą, kodėl taip ir nesūkuriau ne tik kad šeimos, bet neapturėjau jokių rimtų santykių. Tikrai žinau, kad save girti negražu, bet kiek save pamenu visuomet buvau atvira žmonėms. T.y. man patiko naujos pažintys, bendravimas, mėgau ir mėgstu išklausyti žmones, "atrasti" juos. Tiek mokyklos, tiek studijų laikus prisimenu su didele nostalgija. Tai buvo pats gražiausias metas. Tiek daug žmonių, tiek daug juoko, tiek daug įsimintinų momentų. Vis dėlto turiu pasakyti, jog kiek save prisimenu, niekuomet netraukiau vaikinų. Na taip, bendravau su klasiokais, kursiokais, tačiau, kad ir kaip juokingai skambės - pasimatyme buvau vieną kartą gyvenime, kai į jį mane pakvietė storuliukas, akiniuotas, už mane 10cm žemesnis kaimynas. Pamenu ėjome į kiną, bet paskui iš jo žinių nesulaukiau. Nebuvau ir nesu išranki. Na, kur čia būsi, kai ir pati nesu kokia mis gražuolė. Noriai bendrauju su visais žmonėmis, su kuriais gera kalbėti, o išvaizda... svarbu, bet ne svarbiausia.
Buvo įvarių laikotarpių. Maždaug 20 - 23 metų buvau gilioje depresijoje "na kodėl aš neturiu vaikino" Ašaros upeliais tekėdavo, valgyt nenorėdavau, viskas buvo blogai, negerai, o aš išvis save laikiau gamtos klaida. Paskui praėjo... atėjo metas, kai tiesiog plaukiau pasroviui ir "neimiau į galvą". Nuoširdžiai mėgavausi gyvenimu, mokiausi, dirbau ir maniau, jog meilė ateis tuomet, kai jos mažiausiai tikėsiesi... taip tikėjausi 7 metus. Deja... Maždaug 30ties buvau lyg ir susitaikiusi, kad nelemta. Širdy troškau šeimos, meilės, bet, kai įvertinadavau realias aplinkybes, suprasdavau, jog tokios perspektyvos nesišviečia. Na ir štai praėjo dar šešeri metai, o aš vis vieniša... Taip liūdna, kad nors stauk kaip vilkas Biologinis laikrodis visu pajėgumu tiksi jau daug metų, pavydžiai nužvelgiu laimingas mamas parkuose su savo mažais burundukais. Ir aš noriu savo mažylio, mylėti jį, rūpintis, sekti pasakas, supti ant supynių, myluoti, glausti, bet neturiu, nors savo dviejų aukštų bute galėčiau jam įrengti pati mieliausių ir jaukiausią kambarį.
Norisi ne tik vaikučio, bet ir JO. Tai ką jūs mielosios čia vadinate MB. Norisi mylėti tą vienintelį, norisi bendrauti, keliauti kartu, leisti vakarus, naktis, tiesiog kurti bendrą gyvenimą. Man taip to norisi, bet
Nesu namisėda. Kaip ir minėjau mėgstu keliauti, dalyvauti įvairiuose renginiuose, festivaliuose, mielai kviečiu savo artimiausius draugus pas save pasibūti, kai tik turiu laisvą dieną ar atostogas stengiuosi ištrūkti iš namų. Vis dar viliuosi, kad gal kažkur yra mano žmogus, bet kodėl tuomet jis taip ilgai manęs nesuranda?
Apturėjau dvi labai skausmingas meiles. Daug prisikentėjau, bet teko susitaikyti, kad esu jiems nereikalinga, kai į akis buvo pasakyta "atleisk tavęs nemyliu ir nemylėsiu, kad ir kokia miela mergina bebūtum". Buvo be galo skaudu, bet, rodos, išsikentėjau, tačiau savojo vis tiek nesutikau.
Daug prirašiau, tikriausiai pabodo skaityti, tačiau labai reikėjo išsipasakoti Gal čia yra merginų, kurios tai yra patyrę? O jei ir nėra, būtų tiesiog įdomu išgirsti nuomones ir pamąstymus, kodėl kartais žmonės lieka vieniši, nors meilės ir šeimos jiems norisi be galo, be krašto.

sveikute, niekas cia neraso, matyt visos sventemis uzsieme
pasakojimas nuosirdus, atrodai miela mergina, ne uzsidariusi zanuda... net nezinau kaip atsakyti.
dauguma turbut pasakytu - gal gyveni mazam miestely, tai taip ir yr. issikeltum kitur, jei darbo galimybes leidzia - butu daugiau tu vyru, nes ju ir didmiesciuose mazai, o kur dar miesteliuose. kur tavo drauges susirado antras puses?
jei darbas tik tavajame mieste, filialu kitur nera...hmmm...sunkiau.
konkreciau kur yr galimybes susipazinti, kaip leidi laisvalaiki?
kur tada sutikai dvi meiles?
dar manyciau, kad siaip vyru , laisvam seksui, yra - o vat to vienintelio. na, misle ir tiek. buna, kad moterys nesutinka ilgai, mano pora pazistamu apie 42m. sutiko, apsivede, svyti dziaugiasi, kuomet kitos jau po dukart issiskyre. taip kad... gyvenimas nepaprastai ivairus.

dar yra pagunda, tokio amziaus, uzsisokt ant bet kokio - ai, svarbu vyras. linkiu nepapulti i tokias pinkles. mano viena pazistama taip depresuodavo: jau gerau alkoholikas nei tyla namie...brr. linkiu nenusivaziuoti iki tokio mastymo

Dėkoju už gražius žodžius Esu pedagogė, darbą kitam mieste gal ir rasčiau, taęisu esu labai patenkinta dabartine padėtimi Ne vien dėl užmokesčio, bet ir dėl labai šaunaus, gero kolektyvo, be to dar dirbu kaip korepetitorė turiu "savų" vaikų, įsipareigojimų, nors tikrai ne kartą mąsčiau, kad jeigu gyvenčiau didesniame mieste, atsirastų daugiau galimybių pažintims, nes čia vieni kitus pažįsta, eini mieste, tai kas antras pažįstamas
Pirmoji meilė buvo pirmame kurse, buvau įsimylėjusi tokį vaikinuką, keleriais metais už mane vyresnį. Mes bendraudavom tik taip vienoj kompanijoj ir kartais, kai po paskaitų eidavom iki autobusų stotelės kartu, bet tik tiek, ilgą laiką aš dėl jo dūsavau, bandžiau užmegzti ryšį su juo, rodžiau iniciatyvą, bet jis susirado kitą ir man tėškė, kad esu jam neįdomi Na, o kita meilė buvo berods, jei neklystu 26taisiais gyvenimo metais. Tuo metu buvau labai įsimylėjusi vieną menininką, tokį svajoklį. Įdomus, savotiškas žmogus buvo, aš jį sutikau tuometiniame darbe, tai mes bendraudavome tik dalykiškai, kas liečia darbą, bet man to užteko, kad "krisčiau į meilę", deja, ir tąkart nenusisekė, nes po vasaros atostogų sužinojau, kad jis vedė.
Na, o draugės, tai dauguma susipažino studijų metais. Jų vyrai buvę kursiokai ar šiaip pažįstami iš studijų laikų. Aš, rodos, irgi nebuvau tik tokia knygų graužikė, nors stengiausi mokytis, bet patiko ir į tuos studentų vakarus eiti ir į kiną kompanijomis lėkdavome, pavasarį piknikus organizuodavomės, bet niekas į mane niekuomet nekreipė dėmesio. Net komplimentų nesulaukdavau ar kokio pasiūlymo pasivaikščioti - NIEKO Nesu kokia barbė gražuolė, bet vis tiek moteris, tai stengiuosi prisižiūrėti, mėgstu moterišką stilių: sijonus, sukneles, visuomet būnu susitvarkiusi plaukus, nagus, neleidžiu sau apsileisti, kad ir vieniša esu. Jau kartais, tai net keiktis norisi... galvoju, negi aš niekam niekam niekad ir nepatiksiu?

As esu panasaus amziaus, netekejusi, neturiu draugiu, nes uzsieniai isskyre. Vaiku irgi neturiu ir dar tik bakalaura kremtu. Bendraujam?

Va būtent, kas iš to, kad ir darbas geras yra, ir alga nebloga, ir mokslai baigti, ir savo būstą turi (aišku tai gerai iš tikro), bet kai žinai kad namie tavęs niekas nelaukia, kad grįši į tuščius namus, kad nėra pas ką skubėt, tai tiesiog žiauriai liūdna daros....

Nereikia nieko Jums keisti, nei darbo, nei miesto, reikia praplesti bendravimo su vyrais ratą(internetas,pomėgiai, sportas, ....).Ateis laikas, bus ir vaikas. Mano trys koleges istekejo 35-36 metu, dvi is ju rado vyrus pazinciu svetainese , viena vyresniu zmoniu bare su gyva muzika. Visos augina vaikucius, viena ju -du pametinukus.

Saunu,kad savimi rupinates.
Noriu paklausti,rasot,kad lb norit antros puses ir vaiku..O ka konkreciai padaret/darot,kad sutiktumet ta vieninteli?

Ar tikit minciu galia?Sako,mintys,kokios jos bebutu-materializuojasi.
Gal vertetu,uzuot dusavus ir sakius,kad niekad niekam niekada nepatiksiu ir nerasiu..verciau galvoje nusipiesti norimo vyro portera(tiek isvaizda,tiek charakteri) ir panasu kandidata sutikus realybej,ciupti ir nebepaleisti

Minčių galia - puiku, aš ja tikiu Taip pat tikiu ir tuo, kad norą (svajonę, troškimą, lūkestį) reikia sugalvoti ir paleisti, ir gyventi toliau lengvai, nesukant galvos ir nesigraužiant, nepasakojant visiems besiklausantiems, kad maždaug "mirštu kaip noriu vyro ir vaikučių". Esu įsitikinusi, viskas išsipildo savu laiku, jei tik lemta

As irgi tuo isitikinusi. Klausimas tik, kaip susitaikyt, jei vistik nelemta..

O rimtai ir geranoriskai, be ironijos anei piktumu... Gal reiketu nueiti pas psichologa? Nes vistik nera normalu, kad iki tokio amziaus be rimtesnes priezasties nebuta JOKIU rimtesniu santykiu. Nesukurti seimos yra viena, nesugebeti uzmegzti jokio artimesnio kontakto su priesinga lytim - kita.
Per ekrana jusu nesimato (turiu galvoje ne (tik) isvaizda) , nesigirdi, vargu ar gausite esminiu pastebejimu ir patarimu.

sveika

as gal kiek kitokioj situacijoj, bet tam tikra prasme ir panasioj gal... man34m. turiu drauga, kuris vyresnis ir jis vaiku tureti dabar jau nebegali (ilga istorija). esme tame, kad as tu vaiku niekada labai nenorejau, bet pradedu save pagauti - o kas jei tik save apgaudineju? gal noreciau? jauciu, kad darausi irzli ir nelaiminga, nes is esmes negaliu nusprest ko noriu. nes ta vyra myliu, issiskyrus lieku viena (ko siaip nebijau), bet ar sutiksiu vyra kuri taip pamilsiu? o gal sutiksiu kai bus jau per velu gimdyt?
suprantu, kad pataikiau ne i ta tema ir atsiprasau, bet pasijutau kaip autores kailyje
o i tema, tai rimtai, gal pabandykite pazinciu svetaines internetines? per galva juk niekas neduos. atsijosit visokius lodarius, o gal ir savaji taip sutiksit?

keli mano pastebejimai:
1. zinau dvi moteris, kurios kaip ir neturejo kavalieriaus, suzadetinio, ir, artejant prie 40 metu amziaus, pasigimde po vaikiuka, gimimu liudijimuose vaiku teciu nera... manau, kazkaip susitaike likti vienisos, bet dar suspejo pasigriebt kazkokiu budu po vaikiuka... graziai augina dabar..
2. mano pazistama jau buvo nurasiusi save ir laike beviltiska senmerge, manau, apie 36 metus amziaus buvo. Viena diena man skundesi, kad tingi eit i kazkoki baliu, kur kviecia gimines, ten lyg ir bus kazkoks vaikinas, kuri bandys jai pripirsti. Be didelio noro nuejo, ir va - augina vaikiuka, istekejusi laimingai, svyti.
3.Turiu drauge - 43m, visada buvo vienisa, ne tik kavalieriaus, bet ir drauges geros neturejo. Tiesa, kitame mieste mokosi jos moksladrauges, keleriais metais jaunesnes, abi vienisos, abi gerai uzdirba, puiki specialybe, pinigeliu irgi joms netruksta... Tai va, viskas, ka ta mano drauge turi - tai as, o siaip is darbo i parduotuve ir namo. Turi buta ir taip pat neskursta..
Yra ir daugiau tokiu zmoniu kaip jus.. mano pasiulymas - kreipkites i astrologa, galima ir internetu duomenis nusiusti, tikrai gausit kazkoki atsakyma.

Galim


TIKRA TIESA Stengiuosi, kad namai būtų jaukūs, šilti, kad smagu būtų grįžti, tačiau kas iš to, jei grįžtu į spengiančią tylą ir vienatvę


Kaip ir minėjau stengiuosi susirasti naujų draugų, pažįstamų (kalbu apie vyrus), daug keliauju po pasaulį, vykstu į visokius festivalius (vasarom išvis namie nesėdžiu), bet nieko nepavyksta sudominti Išbandžiau n būdų: ir pati drąsiai rodyti iniciatyvą, ir leisti viskam tekėti savo vaga - rezultatas vis tiek nulinis. Žinoma, yra moterų, ištekėjusių ir vėlesniame amžiuje, tačiau mane tai mažai guodžia. Na gal guostų, jeigu būčiau jaunesnė. Aš ir taip jau esu rizikos grupėja, kas liečia vaikų klausimą, nes būčiau vyresnė mama, o dabar išvis nežinia, ar kada nors jų turėsiu...


Jau ir minėjau prieš tai, kad stengiuosi gyventi aktyvų gyvenimą, nevengti naujų vietų, naujų pažinčių, būti maloni su aplinkiniais. Buvau užsiregistravusi keletoje pažinčių svetainių, bet ten visiška tragedija. Nemaniau, kad ten renkasi tokie nesveiki vyrai Taip pat per nuoširdžius išsikalbėjimus, prašiau draugių pagalbos gal pažįsta kokių laisvų vyriškių, su kuriais galėtų supažindinti. Deja, mano aplinkoje visi jau seniai vedę, vyresnių draugų ir vaikai jau suaugę Minčių galia tikiu, esu buvusi ne viename "sėkmės" seminare, skaitau daug literatūros šia tema ir tą "triuką", kad reikia įsivaizduoti savo svajonių vyrą su visomis detalėmis - taip pat žinau. Beje, prieš keletą metų smulkiai parašiau, kaip būtent jį įsivaizduoju, kokio noriu, tas "laiškas" dar ir dabar guli lentynoje. Spėkite ar per tuos kelis metus bent sutikau kažką panašaus? Ne. O kažką ne panašaus? Irgi ne.


Vat būtent, o gali būti, kad man nelemta... nėra taip, kad kiekvieną dieną, kiekvienam sutiktam zyziu. Ši svajonė glūdi mano širdies kertelėje, pati vakarais išsiverkiu, paliūdžiu, tačiau turiu ir darbą, ir kitos veiklos: sportuoju, rūpinuosi namais, padedu tėvams, pakeliauju. Juk fiziškai negalėčiau tiesiog sėdėti visą dieną ir verkti


Viskas gerai, priėmu visus patarimus. Dėkoju Patikėkite, ne kartą mąsčiau, jog problema būtent manyje. Žmogus dažniausiai linkęs kaltinti aplinką dėl nesėkmių ar nesusiklosčiusio gyvenimo. Prisipažinsiu ir man užplaukia tokių momentų Pas psichologę ėjau prieš dvejus metus. Ką galiu pasakyti... gal sutikau tiesiog ne tą specialistą, bet visą tą laiką girdėjau vieną ir tą pačią frazę "palauk- viskas savas laikas" ir "aktyviai leisk laisvalaikį, visur lankytis", nors aš tai IR DARAU. Manau tikrai gyvenu pakankamai aktyviai, stengiuosi plėsti akiratį, bet... nežinau, kame čia šuo pakastas. Gal tikrai nelemta?


Užjaučiu jus dėl tokios situacijos Nesakau, kad visos moterys turi motinišką instinktą. Galų gale, pas vienas jis "pabunda" ankščiau, pas kitas vėliau, tačiau dauguma kada nors pajunta troškimą turėti vaiką. Jūsų situacija taip pat kebli, net sunku būtų ką patarti. Greičiausiai tokiu atveju "prieini" akligatvį, kuomet reikia rinktis: arba vyras, arba nežinia ir tikimybė, kad gal surasiu kitą, su kuriuo susilauksiu vaikučio.
Bandžiau Rašiau apie tai prieš tai.
oud - tokios istorijos suteikia šiek tiek optimizmo, bet žinote... kartais tai jau atrodo visiškai nebeįmanoma. Kai stengiesi, bandai surasti tą žmogų, o jo horizonte kaip nesimato, taip nesimato. Beje, dėl astrologo geras pasiūlymas. Senokai mąstau kreiptis į jį arba pas kokią būrėją nueiti, nors nesinori eiti pas bet kokią čigonę, o kažkokią "rimtesnę" nežinau, kur rasti.