Nutariau ir as papasakot apie savo kompanija. Mano vyresnysis,jam dabar jau trys metukai,iki pusantru metu buvo labai geras ramus vaikas,net negali sakyt ar jis ko bijojo ar visai nieko,eidavo ir bendraudavo su visais. Paskui stipriai keitesi,daresi ne toks ramus,ir daresi bailesnis. Jis paniskai bijo kai tetis ar net kas nors kaimynystej grezia graztu,bijo svetimu dedziu-jei pas mus koks uzeina,tai jis is savo kambario gali net neislysti. Mazasis irgi dar pries pora menesiu buvo labai drasuolis,o dabar vis kabinas man i koja ir slepias. O kartais gatvej visiems praeinantiems atia rodo. As niekad nezinau kada jie bus drasuoliai,o kada lis man po sijonu,kaskart vis kitaip elgias.
Buvo pas mus sveciuose mergaite,kuriai neuzilgo bus penki metai,tai pro duris iejo isikniaubus i mamos kelius ir dar koki pusvalandi niekaip nenorejo bendrauti. O ji siaip yra labai drasi ir ne pirmakart pas mus,bet tasyk jai taip uzejo ir viskas.
Taip kad tu dar labai nesijaudink,gal tas tavo nerimas ir vaikeliui persiduoda,del to jis jaucias nesaugus. O siuo metu jis dar toks mazytis ir tik dabar daugiau pradeda suvokti kitus kaip svetimus. Buna kad vaikai ne is sio ne is to isigasdina ir turi praeit kiek laiko kad jie vel imtu elgtis iprastai
Sveikos mamytės, mano penkiametis sūnus labai drovus-net su pažįstamais ne iš karto sveikinasi... 
Turi praeit geras pusvalandis, kol apsipranta...Pirmas prieina tik prie vaikų. Ir darželyje būna bėda, kai prieš salę reikia kokį eilėraštį sakyt...Nors puikiai moka ne tik savo, bet ir visos grupės eilėraščius. Kai su visa grupe dainuoja prieš salę, tada viskas ok: ir maivosi, ir išsidirbinėja 
O kai pastato vieną "solo" partijai, tik galvą nuleidžia ir lūpytę patempia 
Per repeticijas-viskas tvarkoj, nes žiūrovų nėra 
Gal, sakau, jam tiesiog scenos baimė? Prisimenu save, kai muzikinę lankiau, kai reikdavo lipt ant scenos groti, net silpna darydavosi 
Kaip manot, ar reiktų nerimauti?
Turi praeit geras pusvalandis, kol apsipranta...Pirmas prieina tik prie vaikų. Ir darželyje būna bėda, kai prieš salę reikia kokį eilėraštį sakyt...Nors puikiai moka ne tik savo, bet ir visos grupės eilėraščius. Kai su visa grupe dainuoja prieš salę, tada viskas ok: ir maivosi, ir išsidirbinėja O kai pastato vieną "solo" partijai, tik galvą nuleidžia ir lūpytę patempia Per repeticijas-viskas tvarkoj, nes žiūrovų nėra Gal, sakau, jam tiesiog scenos baimė? Prisimenu save, kai muzikinę lankiau, kai reikdavo lipt ant scenos groti, net silpna darydavosi Kaip manot, ar reiktų nerimauti?
mano leliui 4 bet ir panasiai elgesi
niekada pirmas nesisveikina, ir eilerascio visiem nesako nors ir moka, su vaikais bendrauja bet tyliuoju budu - nesneka, bet kai apsipranta viskas ok ir balsas atsiranda
nezinau ar tai drovumas..gal...
nepazystamas zmogus ar siaip seniai matytas - tikrai neprasnekins
ir kai aplink daugiau zmoniu (pazystamu kuriuos daugiau ar maziau lankom) ir gi nesneka, tik su manim tyliai bendrauja kad kiti negirdetu..bet kai apsipranta tada duksta kaip velniukas
va taip
niekada pirmas nesisveikina, ir eilerascio visiem nesako nors ir moka, su vaikais bendrauja bet tyliuoju budu - nesneka, bet kai apsipranta viskas ok ir balsas atsiranda
nezinau ar tai drovumas..gal...
nepazystamas zmogus ar siaip seniai matytas - tikrai neprasnekins
ir kai aplink daugiau zmoniu (pazystamu kuriuos daugiau ar maziau lankom) ir gi nesneka, tik su manim tyliai bendrauja kad kiti negirdetu..bet kai apsipranta tada duksta kaip velniukas
va taip
Tikrai normalu kad vaikas drovisi. 
As pati maza bijodavau eit ant scenos deklamuoti,dainuoti. 
o kai visi kartu jausdavausi drasesne,saugesne.Po to ta perioda kazkaip isaugau. 
As pati maza bijodavau eit ant scenos deklamuoti,dainuoti. o kai visi kartu jausdavausi drasesne,saugesne.Po to ta perioda kazkaip isaugau.
Na taip, as pati irgi nemegstu buti demesio centre Tai gal cia tikrai kazkiek paveldima? 
Tai gal cia tikrai kazkiek paveldima?
QUOTE(karvute @ 2007 04 13, 13:30)
Na taip, as pati irgi nemegstu buti demesio centre Tai gal cia tikrai kazkiek paveldima?
Tai gal cia tikrai kazkiek paveldima? gal ir paveldima, nes as pati save atsimenu kad buvau tylene ir nedrasuole, dabar tik isdrasejus visa bet ir to, man geriau ramiai viska daryti ir akiu nedraskyti
uztat ir leliukai tokie drovus gaunasi...genai
Drovumas- tai jau charakterio savybė. Tokiam vaikui pačiam yra sunku. Ypač, kai pradeda lankyti mokyklą. Jį reikia nuo mažens labai girti ir skatinti. Nes drovumas dažnai susijęs su žemu savęs vertinimu. Tokiam vaikui reikia ypač pabrėžti jo stipriąsias puses ir jokiu būdu per jėga nestatyti prieš auditoriją. Atsiprašau, bet rašau ne tik kaip mamytė, bet ir kaip mokytoja.
QUOTE(paura @ 2007 04 13, 14:30)
Drovumas- tai jau charakterio savybė. Tokiam vaikui pačiam yra sunku. Ypač, kai pradeda lankyti mokyklą. Jį reikia nuo mažens labai girti ir skatinti. Nes drovumas dažnai susijęs su žemu savęs vertinimu. Tokiam vaikui reikia ypač pabrėžti jo stipriąsias puses ir jokiu būdu per jėga nestatyti prieš auditoriją. Atsiprašau, bet rašau ne tik kaip mamytė, bet ir kaip mokytoja.
o ka daryti kad leliukas butu daugiau drasesnis ir nebijotu...jei darzelyje kas nuskriaudzia,tai kai paklausiu o ka tu tam vaikui darei, sako nieko, as pamirsau mustis (= gintis) va, taip ir kencia tie vaikiukai nes pamirsta
visada ji pagiriu, neverciu darti kazko del ko jis hjauciasi nepatogiai
pvz tokia situacija buvo :
nuejom pas draugo tevus i svecius, o vaikis kaip visad uz manes pasislepes nesisveikina, net kai ji pakalbina jis vistiek
tada sako kad tu toks negeras tai negausi saldainiu, pas ji aisku lupa suvirpa biski, bet neissiduoda, as matau jo reakcija puikiai, kartais paskatinu pasisveikint ar pakalbeti, bet tada jis dar labia uzsisklendzia..tai ir neverciu jo labai, tyliai jam pasakau kad mum ir nereikia tu saldainiu, kitus nusipirksim,,,nezinau ar gerai elgiuosi
Mane tai irgi labai nervina kai visokie dėdės ir tetos pradeda šnekėti - ai, kokia didelė mergaitė, bet kalbėt nemoka ir t.t. Vaikui reikia laiko apsiprasti ir tiek. pati atsimenu, kaip sunku tą laba diena kartais būdavo pasakyti.
QUOTE(urtea @ 2007 04 13, 14:43)
Mane tai irgi labai nervina kai visokie dėdės ir tetos pradeda šnekėti - ai, kokia didelė mergaitė, bet kalbėt nemoka ir t.t. Vaikui reikia laiko apsiprasti ir tiek. pati atsimenu, kaip sunku tą laba diena kartais būdavo pasakyti.
tai va butent...as pati ir zinau kaip sunku
nes mano mazius kai ateinu jo paiimt is darzo ir nevisada islemena labas...tik kai mane pamato lekia kiek ikabindamas (Dabar buna lauke) ir pribeges apsikabina, pabuciuoja ir dar kartu apsikabine palinguojam kaip stipriai vienas kito pasiilgom - man tai simta kart geriau nei isdresiruotas - labas - nes taip jauti visa vaiko sirdi ir jausmus ...
Man atrodo, kad visus "labai protingus" dėdes ir tetas reikia pastatyti į vietą. Jei verčia jūsų vaikučius šnekėti, matydami, jog jiems tai sukelia stresą, drąsiai rėžkite, kad mažylis labai išrankus draugams. Todėl pirmiausia jam reikia patikti, o po to tik kalbinti. O dėl darželio, tai tokius vaikus turėtų labiau globoti auklėtojos. Manau, būtina joms sakyti apie savo nerimą. Dabar tikrai yra žinomų įvairių žaidimų ir kitų metodų, kurie padeda vaikui įveikti drovumą. Tik reikia nuolat ir intensyviai ta kryptimi dirbti.
