Nedrąsūs vaikai

Mano vyresnioji irgi baisiai nedrąsi. Darželyje pirmą eilėraštį paskė per darželio išleistuves (pilnų 7m), jaudulys buvo baisinis.
Darželį pradėjo eit 3m, bet kai gimė sesutė, tai praktiškai daugiau nelankė, nei lankė, turėjo 1 draugą, su auklėtojom kalbėdavos, bet tik kai būdavo dviese. Išleidom į mokyklą labai bijodami, kad neadaptuosis. Per pirmą susirinkimą mokytoja apie ją pasakė "pati protingiausia mergaitė, tik labai tyliai kalba". Dabar jau antrokė, tikrai matau didžiulį skirtumą. Pernai vidury moklo metų pati nuėjo pas būrelio mokytoją ir pasiprašė į jį.

Mano 4 mečiai dvyniai tai tokie "geriečiai", jei labai daug vaikų žaidimų aikštelėj - tai ir neis, pastūmė ar ko nedavė - pasitrauks ir pan. Nėra lėti ir nedrąsūs, bet kažkokiu būdu/priemonėm norėčiau jiems daugiau pasitikėjimo savimi įkvėpti... Kad kalbėtų aiškiai ir garsiai, atsakytų ko klausiami, drąsiai sakytų ko nori ir nenori ir pan.
Einu googlinti kokių straipsnių

Mums darželio auklėtojos pasiūlė darželio psichologės pagalbą, toji patarė kreiptis į PPT, kad psichologai pasakytų savo nuomonę, duotų rekomendacijas, kaip toliau dirbti su vaiku, nes jai sunku nuspręsti, ar vaikas jaučia labai didelį drovumą, ar baimę ir nesaugumą..

Musu berniukas (5 metai) taipogi labai nedrasus darzelyje. Turi ta pati viena drauga ir darzely ir kieme. Jei sis neina i darzeli didziausias pasipriesinimas buti jame net iki asaru. Su kitais vaikais visai nebendrauja nekalba, nors sie ir prieina bando kartu zaisti, kalbina. Visiskas ignoravimas.
O namie guvus, aktyvus ir kalbus vaikas. Gal kas susidurete su tokia situacija? Ka darete?

Pas mus taip pat tokia situacija buvo Isejom i lopseli ir manoji tik su aukletojom bendravo, su jokiais vaikais ne kalbos nebuvo... Paugejom... Isejom jau i darzelio grupe. Tas pats. Tada pradejom lankyti teatro grupe (darzelyje) kuri vede aktore. Na,nepykit, matyt ne prie meno as, bet ji man tokia trenkta truputi pasirode, kaip is kito pasaulio bet... vaikas eme keistis,draseti. Viena karta atejau anksciau pasiimti jos, ir kadangi vyko uzsiemimai , laukiau uz duru. Ir nepatikejau kai isgirdau savo vaiko balsa, bandanti perrekti kitus vaikus ir kazka pasakyti. Tai jau buvo pazanga, nes ji geriau nueidavo atskirai kur pabut, nei bandydavo kazkaip atkreipti i save demesi. Siai dienai jau 3 metai kaip lankom ta grupe. Tarp vaiku jau jauciasi ne pasimetus, o lygi su lygiu. Viena mergaite net nori i svecius ja pasikviesti, pazaisti. O ir siaip jau gal net per drasi pasidare. (tiesa kiekvienu metu gale vyksta kaip atsiskaitomieji vakarai, kai parodo teveliams ka veike per metus, tai visi tevai ausim karpo tik Nu garbes zodis nesamone atrodo kai tavo vaikas vaidina su isivaizduojamom priemonem, kazka buria , bet kitais metais vel vedam,nes matom skirtuma, kai pas vaika atsiskleidzia visa vaizduote ir ateina pasitikejimas savim, kad ir ka darytu) As tikrai nesugebeciau, manau, atrast to rakto, kuris "atrakintu" vaika. Atsiprasau, kad issipleciau

Du berniukus turiu ir abu labai skirtingi: vyresniukas nuo gimimo labai nedrąsus, visko bijodavo: naujų žmonių, vaikų, reikia skatinti ir drąsinti būti aktyviam, dirbom patys namuose. Nuo 4 m. pradėjom lankyti baseiną, pusė metų su ašaromis, nes bijojo vandens, bijojo šokti (pagarba treneriams už kantrybę, nes tokių daug), bijojo plaukti ant pilvo, kišti galvą po vandeniu, ant nugaros .Kaip tik naujas pratimas, taip ašaros, bet po pusmečio - persilaužimas , šoka, plaukia, neria, gražu žiūrėt, sveikinam ir džiaugiamės kiekvieną treniruotę . Paskui dar pradėjom karate lankyti, labai patinka,