Susipažinkim- aš antras jūsų džiaugsmas! - Gimdymo istorijos

SMAGUS RYTAS NAMUOSE
Jos liudijimas
3 val. Pabudau nuo keistų pojūčių. Nelabai supratau kokių ir negalėjau tiksliai įvardinti, bet tarsi pajutau kad kažkas kitaip. Dabar aišku norėtųsi tai įvardinti kaip nuojautą, bet turbūt rik todėl, kad ji pasitvirtino.
3:30 pajutau pirmuosius silpnus susitraukimus. Jie skyrėsi nuo pilvo pakietėjimų. Kai tokių pajutau 3 ar 4, tai išsitraukiau sąrėmių skaičiuoklę, kad pasitikrinti kas kiek laiko tokie užeina. Rezultatas- kas 8-7 min. Dar lukterėjau ar nepraeis po kiek laiko. Kelis kartus tyliai pakartojau vyro vardą, kad pabustų, bet kai neatsiliepdavo, vis galvojau - na dar palauksiu keletą sąrėmių ir tada jau rimtai pažadinsiu. Bet užteko su mumis miegančiam sūnui tyliai suniurzgėti per miegus ir vyras pabudo jo apklostyti. Vėl užmigti jam jau neleidau - pranešiau žinią, kad kažkas vyksta ir gal JAU.
4: 30 sąrėmiai kartojosi kas 6-5 min. bet nestiprūs. Kadangi niekad nebuvau turėjusi paruošiamųjų, tai nesupratau ar tai gali būti jie. Tamsoje tyliai šnabždėjomės su vyru, kad va dar porą sąrėmių ir tada keliamės- aš į dušą, o jis į virtuvę pasirūpinti maistu sūnui.
5:30 sėdim su vyru virtuvėje. Aš papusryčiauju - avižų košė su šilauogėmis. Kirba mintis, kad tokio kiekio šilauogių greit nevalgysiu, juk jau gal šiandien mano pilvo gyventoja skanaus pienuką...
Paskambinom vyro seseriai, kad atvažiuotų pabūti su vyresnėliu. Viskas taip ramu ir neskubu atrodo. Plepam ir juokaujam su vyru. Ima lengvas jauduliukas, tarsi vestuvių rytą - nuotaika pakili ir žinom, kad laukia gera diena. Tik kad viskas eitųsi sklandžiai, kad puzzle detalės į savas vietas pakliūtų...
Jo versija
Naktį miegojau neramiai. Žinoma ne dėl to, kad kažką nujaučiau. Kaži kiek vyrų turi nuojautą, „šeštą pojūtį„? Aš, tikrai – ne. Vyrai apskritai moterų pasaulyje mažai kur dalyvauja. Kuris iš mūsų gali suprasti, ką jaučia moteris menstruacijų metu, patiriant orgazmą, nešiojant kūdikį? Žinia apie nėštumą man buvo džiaugsminga, bet gal kaip ir dauguma vyrų – nemokėjau to išreikšt taip, kaip norėtų ji. Bet dariau tai, kaip mano nuojauta diktavo, svarbiausia, kad mano jausmai ir mintys buvo tikri. Nelabai žinojau, kaip turiu padėt antrai pusei, kai ji kasdien laiką leisdavo apsikabinusi tualetą - pasiūlyti vandens ar servetėlę, užsiimti su sūnumi. Nėštumas man praėjo sėkmingai, juokingi žodžiai, ar ne? Ačiū jai, kad ji tai iškentėjo ir maža to, pakėlė mano netobulumą ir nesupratingumą, o vietomis kantriai ir ramiai viską aiškindavo, ko ji iš manęs nori.
Ruoštis gyvenimo pokyčiams pradėjau trečiame trimestre. Mintyse dėliojau dažniausiai praktiškus dalykus, kuris kurioje lovos pusėje gulėsime, kur guldysim pirmąjį, kur naujagimį. Pasiruošimams padėjo pirmasis sūnus, jau daug ką galima numatyti prisiminat pirmojo rūpesčius ir pridedant.
3:50 Pabundu nuo sūnaus krustelėjimo. Kelias dienas prieš teko garbė išklausyti žmonos priekaištus, kad per kietai miegu ir visiškai nesirūpinu miegančiu sūnumi. Užtat dabar karinė parengtis. Įsitikinęs, kad su vaiku viskas gerai pamatau žmoną akivaizdžiai jau senai nubudusią. Hmm, pilvelyje vyksta judesys - sudie miegeli, laikas nuteikinėti save, kad galbūt ši diena ir yra ta ypatinga diena.
4:30 Vis dar laukiam, panašu, kad ši diena yra toji laimingoji diena. Susijaudinęs, drebančia širdimi lipu iš lovos, nuteikinėju save, kad šiandien, kaip niekad, turiu būti stiprus. Stiprus ne fiziškai, o jausmais, tarsi rašalo sugertukas, sugerti viską, ko žmonai gali pasirodyti per daug.
Pasiteirauju žmonos kokią kavą gers, dedu puodą ant kaitlentės ir verdu avižų košę. Mintyse galvoju apie sunkią ateinančią dieną ir košę kaip vienintelį energijos šaltinį šia dienai įveikti.
Pagal žmonos komandas maigau mobilų telefoną, kuris skaičiuoja sąrėmių dažnumą ir trukmę. Tas maigymas tai nusiraminimas mums, žinia, kad procesas prasidėjo ir vyksta stabiliai. Nusiraminimas ir pasitikėjimas savimi.
5:30 Pusryčiaujam. Aš vis dar galvoju apie košę ir energiją. Stengiuosi prajuokinti žmoną, atrodo sekasi.
Jaučiuosi taip, tarsi būtume ką tik susipažinę, įsimylėję, ir po pašėlusios nakties sėdime ryte supynėse ir ilgai atsisveikiname. Atsisveikinimas ne tas iš liūdnųjų, bet tas kuris reiškia pradžią.
5:50 Atvažiavo mano sesuo, tuo pat metu pabudo mūsų sūnus. Pasinėriau į buitinius rūpesčius, paimti tą, aną, nepamiršti šito. Atvykusi sesuo kiek išblaškė, žmonai praretėjo sąrėmiai, pagalvojau nejaugi čia tuom viskas ir baigsis? Visiškai to nenoriu, tas neštumas ir mane išvargino, norisi jo atsikratyti.

MES PASIRUOŠĘ
Jos liudijimas
6:45 pakeliui į ligoninę. Sąrėmiai kas5-3 min. Bet ne tokie "saldūs", kaip namie. Ima nerimas, kad tik nenuslūgtų visas reikalas.
7:00 VGN priimamasis. Kai atsigulu tonų matavimui, vėl jaučiu sąrėmių saldumą, tad jaučiuos ramiau, kad gal neatslūgs veikla. Sulaukiu gydytojos, kuri pasako šiek tiek šokiruojančią informaciją- 2 cm. Net sunku patikėt! O jau tikėjaus gražaus skaičiuko, ne mažesnio nei 5... Į galvą šauna mintis, kad laukia tikrai ilga diena… Kita žinia irgi nenudžiugina- paleist manęs jau nebenori, nes sąrėmiai gan stiprūs ir jau kas 3 min. Pasiprašom, kad bent jau leistų pasivaikščiot aplink ligoninę. Leidžia nenoriai ir paprašo po pusvalandžio grįžti ir pasimatuoti tonus.
Išėjus į lauką pasitinka gaivus rytas. Lėtai vaikštinėjam. 2 centimetrai manęs nenudžiugino, tad savo neramius pamąstymus pasakoju vyrui. Puškuojam į kalniuką link Naujininkų cerkvės. Sąrėmiams tas lipimas aukštyn duoda intensyvumo ir vis tikiuos, kad po pasivaikščiojimo atsidarymo rezultatai bus geresni. Taip pat vis padarau skatinimo pratimukų, dirgindama taškus. Pasivaikščiojimas ir ramūs pašnekesiai su vyru nuramina ir atgal į priimamąjį grįžtu jau ramesnė.
8:00 priimamajame pasikeičia pamaina. Vėl pamatuoja tonus. Daugiau į lauką leist nebenori, tad renkamės daiktus ir keliaujam į gimdyklą. Ten susipažįstam su akušere ir gydytoja. Rezultatas po pasivaikščiojimo jau linksmesnis- per valandą dar papildomi 2 cm.
Iš pradžių su vyru vaikštom po kolidorių. Netrukus valytoja pradeda savo darbą ir pataria mums vaikščiojimą pratęst gimdykloje, nes slidu. Nelabai džiugina ta mintis, nes kolidoriaus aplinka geriau nuteikia. Na bet klausom. Gimdykloje vietos nelabai daug- tik siauras takelis aplink gimdymo stalą. Tad sukam nuolat tą patį ratą. Tarp sąrėmių sėdžiu ant kamuolio ( jaučiu, kad nelabai yra jėgų šoliuoti), o sąrėmių metu einam ratu, vyras masažuoja, o spazmo piko metu atsiremiu į lovą, koncentruoju žvilgsnį kur nors ( pvz. į vieno iš aparatų jungiklius) ir kvėpuoju. Viskas klostosi tikrai neblogai.
Jo versija
6:45 Vairuoju. Mintys sukasi apie maršrutą ir vairavimo reikalus, šiek tiek pailsiu nuo minčių apie tai kas mūsų laukia. Kalbamės su žmona, neprisimenu apie ką, bet tai nesvarbu. Svarbu, kad jaustumėmės ramiai ir saugiai.
7:00 Palydžiu žmoną į priimamąjį, mane palieka laukti. Sėdėdamas galvojau, kaip aš atrodau kitiems iš šalies. Ar labai išsigandusios mano akys, o gal kaip tik atrodau abejingas?
Sesutė pakviečia užeiti, gimdos kaklelio atsidarymas 2 cm, sąrėmiai reguliarūs. Siūlo keliauti į gimdyklą, aš mintyse nesutinku, pasiūlau žmonai pasivaikščioti aplink ligoninę, mane patį sienos kiek slegią ir prieš apsistojant čia ilgiau norisi dar kartą įkvėpti gryno oro.
Prisiminiau žmonos paaiškinimą kaip jaučiasi ji prieš gimdymą. „Na jei tu žinotum, kad tau sulaužys koją tik nežinai kada, tai kaip tu jaustumeis?“ Taip prieš kojos lūžį galima dar kartą ir pasivaikščioti.
Užlipame į kalniuką, apeinam cerkvę, nusileidžiame, apeiname ligoninę, visą laiką jaučiame įtampą, bet su ja susitvarkome, mums gera kartu.
7:30 Vėl priimamajame. Šį kartą jau keliausime į gimdyklą. Žmoną palieku priimamajame vieną, pats einu pasiimti daiktų, o vėliau apie 15-20 min laukiu kol mane pakvies. Per tą laiką koridorius ištuštėjo, neliko jame pacientų. Sėdžiu laukiamajame vienas ir kaip vaikas žaidžiu, batais uždengdamas ir atidengdamas grindų raštus. Negaliu pasakyti tiksliai, bet atrodo nuolat taip elgiuosi, kai tenka laukti.
8:00 Mes gimdykloje Nr.1, bandome prisijaukinti naują erdvę. Kas žino, kiek čia mums reiks užtrukti. Žmona bandė vaikščioti koridoriuje, tačiau sesutė patarė kol šlapios grindys likti gimdykloje, čia nesaugu. Sukame ratus aplink gimdymo stalą. Ateina gydytoja, pažiūri kaklelio atsidarymą (4 cm), matuoja tonusus.
Personalas geras, bet priekaištų radau ir jam. Toks neaiškus kalbėjimas ir ribotas informacijos kiekis mane gąsdino. Jei ko paklausi, tai sumurma sau po nosimi, o jei ko nesugalvojai paklausti, tai papildomo aiškumo nesivargins pridėti. Aišku čia tik dabar mintys sukasi taip, tada visa dėmesys į žmoną nukreiptas buvo. Labai norėjau jai padėti, kad kuo lengviau viskas vyktų.

NE VISKAS MŪSŲ RANKOSE
Jos liudijimas
9:00 pajuntu galvos svaigimą. Kaip tik tuo metu užsuka akušerė ir pasiteirauja kaip aš. Pasakau apie galvos svaigimą. Paguldo matuoti tonų ir atneša deguonies kaukę. Paklausia ar norėsiu nuskausminimo. Pasakau, kad ne. Atėjus gydytojai nutaria, kad reikia nuleisti vandenis, nes kūdikio tonai smarkiai reaguoja į sąrėmius. Vandenys lengvai pažaliavę. Ima klausinėti apie prasirgtas ligas nėštumo metu. Pasakau apie mažakraujystę. Ji pateisina tik silpnumą ir galvos svaigimą. Tad suleidžia antibiotikų. Sąrėmiai stiprėja. Atsidarymas 6 cm. Gulėjimas darosi sunkiai pakeliamas. O dar deguonies kaukė kelia diskomfortą, nes su ja karšta ir sunkiau komunikuot su vyru ir personalu. Vyras padeda jau labiau morališkai, nes gulint nėra kaip padaryti masažus. Bet glostymas tarp sąrėmių padeda kažkiek atsipalaiduot. Sąrėmių metu iš visų jėgų stengiuos ramiai iškvėpuot ir kuo mažiau įsitempt, bet pasitaiko jau viena kita akimirka, kai "praslysta" ir tada atgal į susikaupimą sugrįžt jau sunku. Kaip norėčiau vaikščiot, o ne gulėt. Nors tuo pačiu suprantu, kad energijos vaikščiot nelabai būtų.
9:30 gydytoja pasiūlo pusę dozės nuskausminamųjų į veną. Bet jau nebe dėl paties skausmo, o dėl kūdikio tonų, kurie su kiekvienu sąrėmiu jau ties pypsėjimo riba. Susižvalgom su vyru ir be žodžiu matom viens kito akyse sutikimą. Suleidus vaistus lengvai užgula ausis, ateina apsvaigimas ir jaučiuosi kaip kosmose. Suprantu, kad tokios būsenos susikoncentruot į kvėpavimą dar sunkiau. Greit pajaučiu ir vaistų poveikį - sąrėmiai darosi labiau koncentruoti vienoje vietoje, o ne einantys aidu per visą kūną. Bet užtat tonai pagerėjo.
10:15 gydytoja jau beveik nebeišeina iš gimdyklos. Vis klausinėja ar dar neateina stangos. Kadangi pojūčius vis lyginu su pirmu gimdymu, tai sakau, kad ne, tokio ryškaus stūmimo noro nejaučiu. Kita vertus dėl vaistų poveikio pojūčiai kitokie ir gal nelabai galiu suprast. Sąrėmius iškvėpuot darosi vis sunkiau. Porą kartų gydytoja kažko klausia sąrėmio metu, o aš, bandydama nepaleisti susikaupimo, su ja nešneku. Mintyse švelniai keikiuos, kad gal jau moterie palauk tą minutę, nieks per ją nesugrius. Jaučiu kad erzina, kai akušerė su gydytoja ar kitu personalu vis kažką pasišnabžda. Vyro palaikymas atrodo vienintelis padedantis susikaupt ir susikoncentruot dalykas.
Man pačiai kažkiek netikėtas buvo gydytojos pasakymas, kad jau dabar bet kada pajausiu norą stumt, tai iškart turiu sakyt jai. Buvo keista, nes pirmo gimdymo metu būtent aš akušerę nustebinau tokiu savo greitu noru, o dabar atvirkščiai. Bet apsidžiaugiu, kad nebeilgai beliko šitoj lovoj gulėt, tad reikia kauptis maksimaliai.
Pajuntu, kad jau. Akušerė liepia keletą sąrėmių dar pralaukt. Su kiekvienu iš jų mintis koncentruoju į savo mažytę, kuri ateina. Ima erzint tokios detalės, kaip akušerės bandymas pakeist mano pėdų atsirėmimo tašką- ne pirštais, o pėdos viduriu. Aš atsiremiu - ji pataiso, vėl atsiremiu- ji pataiso. Dabar atrodo smulkmena, bet tuo metu, tą minutę, tai buvo dėmesio centras. Išgirstu komandą prakvėpuot, suprantu kad dabar turiu visas jėgas sukaupt ir jau jau... Kiekvienas įkvėpimas/iškvėpimas atrodė kaip amžinybė, vyras kvėpuoja kartu, stengiuos susiderinti su juo, bet
tarsi aš jau dvejinuos- viena tik fizinė būtybė, kuri atrodo nesuvaldoma, o kita- ritmingai kvėpuojanti ir diktuojanti sąlygas, bet jau vis mažiau girdima...STUMK - kaip bausmės atleidimas iš gydytojos lūpų! Dar akimirka ir pamatau savo mažylę! Kitą akimirką išgirstu jos verksmą! Pagaliau ji man ant krūtinės... Vis tyliai kukčioju ir glaudžiu savo naują turtą... 10:45- užfiksuoja gydytoja...
Jo versija
9:00 – 10:45 Greičiausia praėjęs ir prasmingiausiai praleistas mano gyvenimo laikas. Per 1 val ir 45 min tiek visko įvyko, o aš atrodo prastovėjau, kažkur šalia.
Žmonai pasidarė silpna, ją paguldė ir davė deguonies. Suprantu, kad ši poza pati blogiausia. Sąrėmiai skausmingi, o aš niekuom negaliu padėti, išskyrus stebėti jos kvėpavimą ir tarp sąrėmių glostyti galvą, pečius, kad ji atsipalaiduotų. Velnias, to mažai, norisi padėti kažkaip labiau. Su tuo bejėgiškumu kariavau visą tą laiką.
Pažaliavę vandenys dar viena nemaloni naujiena. Nuo ko, kodėl, kokios pasekmės? Daug klausimų mintyse ir nėra laiko ieškoti atsakymo. O be to šiuo metu vyksta svarbesnių dalykų.
Gulėjimas ant nugaros priveda prie to, kad skausmas jau nepakeliamas, pasiūlo nuskausminamuosius, žmona mano akyse ieško teisingo atsakymo. O aš jo neturiu. Išlemenu banalią frazę: „Brangioji, tau skauda, o ne man, bet kokiu atveju aš tave palaikau.“ net ir dabar manau, kad šioje situacijoje padariau viską ką galėjau ir tinkamai palaikiau savo žmoną. Ar tas spendimas teisingas, nežinau? Kažkas gal ir pasmerks, kažkas palaikys. Tai ne suknistos lenktynės, kas ištvers ilgiau. Kiekvienas atvejis unikalus ir tik statistiškai gali būti lyginamas.
Žmona pasakoja, kad nuskausminamieji suveikė ir ne taip skauda, bet tuo pat metu ji nejaučia noro stumti. Viskas kitaip. O aš po nuskausminimo jaučiuosi kaip uždarytas į stiklainį. Tarsi praradęs ryšį su žmona, su gydytojais ryšio taip ir nepavyko užmegzti, o jų tarpusavio pasišnibždėjimai tik labiau kelia nerimą.
Paskutinio momentu nebesijaučiu tvirtai kaip buvo iki tol, aš slystu. Bandau save raminti ir grįžti į pasitikėjimo savimi būseną. Žmonai sunku, o aš tik paglostyti galiu. Išgirstu gydytojos nurodymą „šį sąrėmį pralaukiam, o tada jau stumk“, po šių žodžių aš sugrįžau, kairę ranką pakišau po žmonos pečiais, tuo atveju jei reiks jai padėti dar labiau pasikelti. „Brangioji tu šaunuolė, puikiai tvarkaisi! Dabar prisimink kaip teisingai reikia įkvėpti ir stumti.“ Atrodo ji mane išgirdo. Vaiko verksmas išvadavo mus abu nuo įtampos.
Taip, tai buvo pats prasmingiausias mano gyvenimo laikas.

EPILOGAS
Jos liudijimas
Natūralu, kad viską lyginau su pirmuoju gimdymu. Bet visa eiga kardinaliai skyrėsi. Epilogą rašau praėjus savaitei po istorijos aprašymo, kad galėčiau dar kartą atsisukt ir sudėliot taškus. Po gimdymo sudėliojau pagrindinius punktus, ties kuriais sukosi mano mintys:
• Nepakankamas organizmo paruošimas nėštumui. Nors negalėjau žinoti, kaip geležies trūkumas įtakos gimdymo eigą, bet privalėjau atstatyti atsakingai tuo pasirūpinti iki nėštumo. Nes pastojusi įsisukau į uždarą ratą - dėl mažakraujystės silpna ir nuolat pykina- dėl to negaliu gerti geležies preparatų, nes nuo jų dar labiau pykina . Ko pasekoje 2 trimestrus prablogavau, o trečiojo metu apie geležį net galvot sunku buvo dėl itin didelio rūgštingumo. Bet kadangi mažakraujystę turėjau nuo paauglystės, tai maniau, kad moku su ja gyventi ir daugmaž žinau savo energijos pajėgumus. Bet tokio silpnumo pojūčio gimdymo metu nesitikėjau! Pirmojo nėštumo metu kraują buvau puikiai atstačiusi ir gimdymui turėjau daug energijos, o dabar kiekvienam judesiui reikėjo didelių pastangų ir viskas sekino. Būtent dėl to turėjau gulėti - dėl to sąrėmiai buvo skausmingesni - tonai buvo silpnesni - papildoma įtampa . Atsakingesnis pasiruošimas iki nėštumo būtų šią grandinę nutraukęs.
• Esu patenkinta personalo darbu. Mačiau atsakingą ir profesionalų požiūrį ir operatyvius sprendimus. Laiko ir dėmesio taip pat skirta daug, ypač įtempčiausiu momentu. Bet vis tiek turiu "bet". Mažoje gimdyklos erdvėje buvo neįmanoma nematyt nuolatinių personalo pasišnabšdėjimų, kurie kėlė klausimų ir įtampą. Be to labai svarbu tokioje situacijoje gauti ir informaciją apie teigiamus eigos aspektus, elementaraus padrąsinimo. Nes ta šnabždėjimo ir tik sudėtingumo konstatavimo kombinacija morališkai mums buvo sunki. Po gimdymo gydytoja pagyrė, kad puikiai laikėmės, bet man asmeniškai tokių žodžių reikėjo eigoje, kai nežinojau ar tikrai viskas einasi gerai. Nors šiaip nesu rožinių akinių mėgėja, bet toje situacijoje tokio paskatinimo reikėjo. Bet kokiu atveju esu labai dėkinga personalui! Galiausiai nebuvo jokių plyšimų ar siuvimų, tad po poros dienų jau šuoliavau kaip gazelė.
• Dar kartą įsitikinau ir visus labai skatinu teoriškai ir emociškai pasiruošti nėštumui ir gimdymui! Esu dėkinga išklausytiems kursams (pakartotinai aplankėm Šemetos kursus)! Tiek pirmojo gimdymo metu, o ypač antrojo, matau kiek daug mano veiksmų ar dar labiau minčių įtakojo pasiruošimas. Kiek tai padėjo nusiteikti, nusiraminti ir susikoncentruoti. Gal po paties gimdymo jaučiau tam tikrą slogumą, kad kažkas buvo išslydę iš rankų, kažką padariau ne taip. Bet dabar atsisukus matau, kad viskas įvyko daug sklandžiau, nei tokiom aplinkybėm galėjo. Svarbiausia, kad nors jaučiau įtampą ir nežinią, bet nepasimečiau. O svarbiausia, kad per tokį niekingai trumpą ir viso gyvenimo perspektyvoj nieko nereiškiantį įtampos ir sunkumo laiką aš gavau nuostabų kūdikį, su kuriuo sies ilgi draugystės metai ...
Jo versija
Miela dukryte, jei tu skaitai šią istoriją - džiugu, vadinasi tu ruošiesi tapti mama arba bent jau domiesi savimi. Tikiuosi, kad auklėjant tave aš jausiuos labiau užtikrintas nei tavo gimimo metu ir galėsiu daugiau nuveikti nei tik paglostyti. Myliu tave ir džiaugiuosi tavimi, žiūrėdamas į tave miegančia ant mano kelių, kol rašau šią įstoriją.
Po tavo gimimo tik apie 17:00 aš galutinai atsipeikėjau ir suvokiau kas atsitiko. Supratau, kad tokios įtampos dar kartą taip greitai nenorėčiau patirti. Dabar praėjus 3 savaitėm nuo tavo gimimo žiūriu į tai, kaip į neįkainuojamą patirtį. Svajojau, kaip tave mokysiu ir supažindinsiu su šiuo pasauliu, o gavosi, kad tu pirma mane šio to pamokei. Susilaukti vaiko labai atsakingas reikalas, ar dažnai šokame per griovį, jei nesame tikri, kad kojomis pasieksime kitą krantą? Bet kažkodėl vaikų susilaukiame ignoruodami tam tikrus dalykus. Linkiu visiems tėvams jausti atsakomybę ir įvertinti galimybes.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis