As kol kas ziuriu "Stalino sunus". Kuo toliau, tuo labiau mane "veza"
Gal irgi ikalbinsiu visas ziureti, kaip kad ziurejome Cepajeva.
Kas patinka, kad Stalinas parodytas kaip normalus, net, sakyciau, idealus tevas, neleidziantis, kad isimtys del jo vardo butu daromos vaikams. Sakykim, sunus chuliganavo mokykloj, tai visi mokytojai bijojo pranesti Stalinui, isskyrus viena jaunute mokytoja, kuri iskviete Stalina kaip eilini teva "ant kilimelio". Stalinas uz tai buvo labai dekingas ir net pabuciavo ranka tai pedagogei
Na o sunelis tai buvo velniu priedes, blyn, tevo vietoj buciau jau keliskart sunui kaili numovus ir padziovus ant virves
O Stalinas taip teviskai, taip pedagogiskai, nu...
Zodziu, kaip kazkada esu sakiusi, labai idomu pasiziureti i zinoma ASMENYBE per kita prizme, o ne vien is nuogirdu. Juk jei visa tauta ji MYLEJO, tai gal buvo uz ka? Ne vien is baimes buti istremtam i Sibira ar susaudytam.
Gal dar viskas ir pasikeis, gal savo nuomone pakeisiu, viso filmo neperziurejau, tik 7 serijas.