Trepsim pas kaimynus lenkus.

Vaikas ir draugė atsisėda. O aš dairausi, kad nebėr kur. "Stand" sako vairuotojas. Stand tai stand. Bet sugalvoju, kad galiu atsisėsti ant laiptelio draugei prie kojų.
Prisikemša pilnas autobusiukas. Iki Aušvico 70 kilometrų. Dardame 1,10 val kažkur tai. Sustoja keliuose kaimeliuose.

Jei ne vienas vyriokas, ištisai man mindęs kojas, sėdėti ant žemės būtų buvę labai gerai. Viską mačiau pro langus, o per atidarytą stoglangį putė toks vėjelis, kad pagaliau atsiminiau, jog šiame pasaulyje egzistuoja ir gaiva.

Atvažiuojame. Išleidžia stotelėje ant kelio ties posūkiu į Aušvico koncentracijos stovyklą. Dar paklausiu vairuotojo, kur bus mūsų grįžimo stotelė. Parodo. Čia pat, kitoje gatvės pusėje.

Taigi, leidžiamės į stovyklą. Skubame, nes norime įeiti be grupių. Ir neatsimenu, nuo kelintos valandos prasideda grupės. Nueiti iki stovyklos sugaištame tikrai mažiau nei 10 minučių. Žmonių daug, daug kas jau eina su ausinėmis ir spalvotais lipdukais. Matyt, kad nuo 9 val. grupės. Visur kažkoks chaosas. Žinau, kad galima nusipirkti knygelę už 5 zlotus ir vaikščioti po stovyklą pagal ją. Bet knygelės nerandame, o į vidų patenkame.
Bala nematė. Visur juk nuorodos , stendai ir aprašymai yra. Susigaudysime.

Apie Aušvico koncentracijos stovyklą pilna info, trumpai pridursiu, kad tai buvo didžiausia nacistinės Vokietijos įkurta stovykla Lenkijoje. Skaičiuojama, kad čia žuvo apie 3 mln. žmonių. Kalėjo daugiausiai žydai. Didžioji dalis žmonių buvo nunuodyti dujų kamerose, kiti mirė nuo bado, ligų, medicininių eksperimentų.

Kiekviename pastate veikia atskira ekspozicija.




Viduje nefotografavau. Bet dauguma ekspozicijų tiesiog pribloškė.

Apžiūrime stovyklą. Tada išeiname iš administracinio pastato. Kairėje pusėje randame autobusų stotelę į kitą, vėliau statytą koncentracijos stovyklą Birkenau. Arba dar dažnai vadinamą kaip Aušvicas II.
Į Birkenau veža nemokamas autobusas. Kelionė trunka kelias minutes. Paleidžia netoli įėjimo vartų.


Birkenau nustebina savo teritotijos dydžiu.


Į šią stovyklą vedė traukinių bėgiai. Simbolinis vagonas.


Matome sėdinčių grupę žmonių, apsigaubusių vėliavomis su žydų žvaigžde. Kiti, jauni, eina kažką giedodami.


Matyt vykdoma programa, panaši į mūsišką "Misija Sibiras".

Pavaikštome po pastatus.




Nusprendžiame, kad užteks ir einame į autobusų stotelę. Prieš mūsų nosį išvažiuoja autobusas. Pagal grafiką kitas - po valandos. Sėdime stotelėje ant suolo ir nelabai skaniai, bet suvalgome šios dienos pietus - dešros.
Tik pasistiprinome, o atvažiuoja autobusas. Vadinasi, jie važinėja dažniau.

Grįžtame į Aušvicą. Prie įėjimo į muziejų eilė siekia automobilių stovėjimo aikštelę. Nusprendžiame, kad tokioje eilėje jau nebestovėsime. Žiūrime, kada autobusas į Krokuvą. Dar beveik valanda. Tai einame ieškoti kavos.

Nueiname į kavinę, esančią kitoje gatvės pusėje, nei muziejus. Kavinė paruošta masei žmonių, kaip supratau, užsakyti pietūs atvažiavusiems į muziejų su grupėmis (neveltui bilietai su ekskursijų agentūra 120-140 zlotų kainuoja).
Mes įsitaisome lauke ir netrukus labai skaniai išgeriame pirmąją per pora dienų normalią kavą.

Nueiname į autobusų stotelę. Be mūsų dar du keleiviai. Mikriukas atvažiuoja laiku. Jis beveik tuščias. Dabar jau sėdu ant sėdynės ir iki Krokuvos taip skaniai nusnaudžiu.

Krokuva ruošiasi lietui.

Kokia nostalgija apeme pamacius pries metus matytus vaizdus aciu uz issamu ir grazu pasakojima

Ačiū ir jums kad skaitote.

Taigi, tęsiu dar gabaliuką:

Išlipę iš autobuso, dar užeiname i prekybcentrį Carrefour, esantį Galeria Krakowska. Nustebina, kad ten veikia vienos eilės principas. Visi stoja į bendrą eilę, o priėjus prie kasų, užsidega kasos numeris, kuri aptarnaus. Nežinau, ar yra kur nors Lietuvoje taip. Mums visai patiko, gana greit priėjome. Aptarnaujantis berniukas labai skuba. Tiesiog matosi, kad skuba, o ne prigimtinis judrumas toks. Galvoju, gal ir algą jiems moka kaip kitaip? Na, nesvarbu. Svarbu, kad apsiprekinome ir grįžtame į hostelį.

Susišildome vakarykštę picą, išgeriame kavos ir einame pažindintis su Krokuva. Lynoja.

Sugalvojau, kad mergaitė dar nemačiusi Barbakano ir Žalgirio paminklo. Taigi ir patraukiame tiesiai iš savo gatvės pro Floriono vartus.


Barbakanas. Brokuota nuotrauka, bet vis tiek parodysiu.


Paminklas


Grįždamos atgal praeiname pro nedidelį parkelį su tilteliais ir fontanu prie Barbakano.
Papildyta:
Netyčia pakliūname į aikštę, kaip spėju, Szczepanska. Čia daug palapinių, scena, groja muzika, šokama. Kaip kažkuri išsiaiškina, koldūnų šventė. Būtų įdomu pasibūti, bet pradeda smarkiai lyti.


Einame be žemėlapio, kur akys veda. Netyčia pataikome į universiteto kiemelį.


Moterys sėda ant suoliuko pailsėti. O aš užlipu į aplink vedantį balkonėlį.

Kai apstoja lyti, sukame į universiteto kitus kiemelius. Profesorių kiemelis. Daug paminklų ir įdomių prietaisų.


Kai viską apžiūrime, išeiname į gatvę.


Sukame ratus senamiestyje. Nors protarpiais ir lyja, bet vis maloniau nei aną dieną plieskusi saulė.
Senamiesčio gatvėmis bilda ir bilda karietos.




Taip besukant ratus ir sutemsta.






Lietus apstojo. Vakaras šiltas, bet gaivus. Su drauge norime pažiūrėti, kaip apšviestas Vavelis. Bet jauniklė užsispyria, kad gana, pavargo ir alkana. Taigi, sukame link namų.

Pakeliui vis pasiklausome gatvių muzikantų, vis pasėdime kur ant grindinio.

Daiktai per daug neišpakuoti, tai krautis ne tiek ir daug. Su viešbučio administratore vėl sutariame, kad paruoš pusryčius 6 valandą.
Savo butuko virtuvėje išgeriame po paskutinį lašą degtinės.
Paskutinį kartą pažiūriu pro langą.


Nuleidžiame roletą. Šiandien miegosime uždaru langu. Jei ir bus karšta, tai bent tylu.

2013-08-10. Šeštadienis. Link namų...

Atsikėliau išsimiegojusi ir gerai pailsėjusi.
Iš ryto lyja.

06:00 spaudžiame pagrindinio hostelio durų skambutį. Įleidžia. Lagaminus paliekame laiptinėje (jokio lifto gi nėra), pačios einame pusryčiauti. Recepcijoje - kita mergaitė, tai pusryčiai neparuošti. Menka bėda, jei ką, trauksimės savo košių likučius.
Bet randame dribsnių. Batono. Pasidarome kavos. Su mumis dar viena moterytė vaikšto, pusryčių laukia. Ateina administratorė, ima nešti pusryčius. Tai dar sukumžlojame ir po sumuštinuką.

Recepcijoje nieko nėra, neturime kada laukti, padedame raktą ir išeiname.

Kaip tik nustojo lyti. Lekiame kiek kojos kabina, nes nenorime likti nuo autobuso, kaip vakar. Informacinis langelis nedirba, nėra ko klausti, iš kokios aikštelės važiuos Polskibus autobusas. Einame į tą aikštelę, kur vakar bėgdamos į stotį matėme. Laukia žmonės. Paklausiam, Polski bus laukia, jie atsako, kad taip. Mums ramiau.

Atvažiuoja. Warszawa.
Lagaminas - į bagažinę, bagažo numeriukas priklijuotas. Kitas vairuotojas sutikrina mūsų bilieto numerį ir personų skaičių - važiuosim. Sėdame antrame aukšte. Laukia beveik penkių valandų kelias.
Iš Krokuvos autobusas važiuoja pustuštis. Bet jis užsipildo Kielce.
Kelias neprailgsta.
Matau, kad priekyje - šviesus dangus. Bet iš paskos velkamės didelį, storą ir juodą debesį.

Varšuvoje, netoli Metro Wilanowska autobusų stoties prapliumpa liūtis. Atsivežėme lietų ir čia. Bet kol privažiuojame, debesis išsilyja. Išlipame sausos. Ir skubame į metro stotelę. Tualetas, 20 minučių bilietai. Metro ir po kelių minučių būname Metro Politechnika.
Nepagalvojau, kad išlipus iš metro, teks blaškytis ir ieškoti reikiamos tramvajaus stotelės. Mūsų tikslas - Centralna traukinių stotis. Ten turime padėti saugoti bagažą.
Žiūrim, koks čia tramvajus mums geriau tinka, gal koks yra tiesiai prie Centralna? Paklausiam sėdinčios stotelėje mergaitės. Ji ima žiūrėti į grafiką, bet matomai kad gerai nežino. Iš laukiančiųjų būrio net neprašyta pasišauna padėti moteris. Ji susako, kur eiti ir koks tramvajaus numeris. Mūsų užkalbinta mergaitė pavertėjauja. Dar kartą liekam sužavėtos lenkų svetingumu.

Nueiname į stotelę. Pažiūrime, kad mūsų 20 minučių bilieto laikas beveik pasibaigęs. Galvojame, negi vėl grįžti į metro ir pirkti naują bilietą? Nusprendžiame, kad iki Centralnos nueisime pėsčiomis.

Ima lyti.

Labiausiai tai užknysa požeminės perėjos. Nežinome, kokioje gatvėje turime išeiti, tai išeiname vos ne toliau, nei įėjome. Bet mūsų orientyras - Sovietų dovana - čia pat, susigaudome bent jau į kurią pusę paskui pasukti.

Varšuva šiandien pasitinka taip:

Iki stoties lekiame kiek kojos neša, nes matome artėjantį pritvinkusį debesį. Net gatvę ne perėjoje perėjome, dėl ko nuo taksisto barti gavome. (gerai, kad tik barti, o ne baudą nuo policininko).

Šįkart jau gudrios. Bagažą dedame į savitarnos kabiną. Į dėžę su paros kaina 12 zlotų sutalpinami du čiamudanai ir dvi kuprinės. Sumetame monetas, užrakiname, raktą saugiai įsidedu.
Palengvėjusia našta apšylame stotyje.

Pagal planą šiandien dar turėjome važiuoti į Wilanow karališkąjį parką. Bet kai šlapia ir lyja, noro vaikščioti po gamtą neturime.

Papildyta:
Bet kažką veikti iki 23 valandos juk turime. Moterims pasiūlau vandens parką Mokotow rajone. Pasiūlymas atmestas.

Tada einame tiesiog marširuoti gatvėmis, tikrąją ta žodžio prasme stumti laiko. Pirmiausiai norime skaniai pavalgyti. Nusprendžiame eiti link senamiesčio.

Sukame pro "dovanėlę", link savo pirmojo viešbučio. Prisimenu, kad prie viešbučio buvo didelė bažnyčia su Jono Pauliaus II skulptūra. Tada nenufotografavau su lagaminu skubėdama. Taigi, užeiname prie bažnyčios.






Sukame tolyn. Neįprastas pastatas.


Pradeda lyti. Prie tramvajaus bėgių pamatome kavinę, kurios pavadinimas skamba panašiai kaip Varšuvos tramvajus. Užeiname. Nelabai patinka kainos ir meniu, bet sėdame.
Aplinka vaizduoja tramvajaus vagoną.

Užsisakome arbatos. Aš - Winter tea. Atneša labai gražiai paruoštą, su gvazdikėliu, apelsino, citrinos ir obuolio skiltelėmis. Arbata nepigi, neprisimenu, tiksliai kiek. Sušylu.
Patiekalą užsisakome iš anglų kalbos išvertus reiškiantį bulvinį blyną su guliašu.
Gauname tai:


Labai įdomus patiekalas, bet koks skanus. Ir sotus. Šalia padėta daigintų augaliukų, labai tinka prie patiekalo. Iškart prisimenu Jūsų Didenybę.

Pabūname ilgai. Kai apstoja lyti, einame tolyn.

Norisi eiti keliais, kuriais kelionės pradžioje netrepsėta. Kaip tik išėję iš kavinės pamatome senamiesčio pusėje žaliuojantį parką. Einam.
O ten parkas ne šiaip sau, ten labai prabangus parkas. Pagal žemėlapį turėtų būti Ograd Saski.


Fontanas milžiniškas. Ir skulptūros prabangiai atrodo.




Visur - gėlių dekoracijos.




Bendras vaizdas.


Yra ir tvenkinys.


Išeiname į gatvę.


Didysis operos ir baleto teatras.

Patenkame prie senosios miesto sienos.


Nėra saulės, ideali šviesa fotografavimui. Tad galiu parodyti pastatų dekoracijas.


Pavaikštome miesto siena. Varšuvos Barbakanas. Šįkart jau nebe prieš saulę.


Leidžiamės link fontanų parko (lyg lietaus būtų negana ).


Suoliukas -skulptūra Fontanų parke, ant kurio sėdėjome anąkart. Žinojome, kad tai - eksponatas, bet tada nuo nuovargio nebesugebėjome užpakalių pakelti.


Prieš savaitę čia klegėjo minios. O šiandien - tylu ir tuščia.


Neiname atgal, kaip anąkart, bet lipame laiptais kitame parko gale. Pamatome šiai šaliai nebūdingą transporto priemonę.


Vyksta kažkokios visaliaudinės krikštynos.




Sukame į senamiestį. Mano bendrakeleivės ima kalbėtis, kad nori kavos. O prie kavos dar kažko. Ima svaigti, ką valgytų. Sakau, judvi į kulinarinę kelionę kitąkart važiuokit, o aš jau viena - pažindintis.
Užeiname į jaukią kavinukę gofrų ir kavos. Buvo skanu.

Smagu buvo po kalnus pasivaikščiot virtualiai, prieš pat išvykstant
Belieka pamatyt tai gyvai

Kaip jums pavydžiu kelionės, mielu noru dumčiau atgal.
Gerų jums įspūdžių ir pasivaikščiojimų. Labai lauksiu atsiliepimų ir nuotraukų.

Šios dienos savo patrepsėjimuose atrandame ir daugiau vietų, anąkart nelankytų.
Išeiname prie keisto statinio-monumento Krasinskich aikštėje.


Vėliau sužinojau, kad čia yra Varšuvos apeliacinis teismas.
Nors iš pradžių sudomina monumentas. Kaip spėjame antrojo pasaulionio karo dalyviams.




Kitoje aikštės pusėje patraukia dėmesį graži bažnyčia.


Bet mums didesnį smalsumą sukelia teismo rūmai. Apžiūrime.


Dar kitoje aikštės pusėje pamatome Krasinskich rūmus. Arba Respublikos rūmus. Dabar - Nacionalinės bibliotekos pastatas, kuriame saugomi ypatingi spaudiniai.


Už bibliotekos esantys Krasinskich ogrod sodai bus lankomi kitą kartą.

Sukamės atgal.


Kažkas gražaus pakelėje.



Papildyta:
Vėl sugrįžtame prie senamiesčio.


Centrinė aikštė - Turgaus aikštė.


Ir Varšuvos simbolis - undinė su kardu.


Spalvoti namukai.




Įdomesnės durys.


Bendras aikštės vaizdas.