Trepsim pas kaimynus lenkus.

Morskie oko kiek palipus aukštyn.


Ir dar aukštyn.


Šiandien tiek fiziškai, tiek psichologiškai man išeiginė. Atrodo, pamiegojau normaliai, bet kojos visai neneša. Arba neša atgal.
Kelias link Czarny staw pod Rysami yra status. Ir žinoma, kad karšta. Labai sunkiai lipu. Beveik nesidairau, o tik galvoju, kaip greičiau pasieki viršų. Vis stoju ir stoju atsikvėpti, atsigerti. Drabužiuose - vėl tokios druskų dėmės, kokių nebūna žiemą ant batų. Retkarčiais suima baimė pagalvojus, kaip reiks nulipti. Mano moterys išsiveržia į priekį, aš vos velkuosi.
Negelbėja net tai, kad į kalnus lipa visiškos senutės, gal 70 ir daugiau. Jos palengva juda, plonais sijonukais plevėsuodamos, tarsi metų naštos nė nebūtų. Pagarba tokiems žmonėms.

Pagaliau baigiame užlipti. Vaizdas pakeri.


Czarny staw pod Rysami.


Pavaikštome ant apžvalginių aikštučių aplinkui.


Morskie oko iš aukštai.


Czarny staw pod Rysami.




Pasėdime, kaip nesavais dantimis pakramtome pietus - dešros. Pasiturškiame ežeriuke. Pažiūrime, kaip kvailioja italė, sumaniusi išsimaudyti ežeriuke.
Laiko dar marios. Kur pasiduodame: link Rysy? O gal link Mieguszowiecka? Moterys, pamatę, kaip chebra lipa į Mieguszowiecka, pasukioja smilių prie smilkinio. Man bepigu siūlyti, aš - trumparegė.

Nusprendžiame, kad paėjėsime iki sniego lopinėlio Rysy papėdėje. Draugė atsisako eiti, karšta, turbūt bijo būti įviliota į tokias pat pinkles, kaip vakar. Ji pasėdės kažkur pavėsyje.

Taigi, su jaunėle išeiname nuotykių ieškoti. Nors koks ten nuotykis - baladosimės tik iki to balto trikampėlio. Jis gi čia pat, už kelių žingsnių, ar ne?




Lazdos tam, kas tą skarbonkę įmetė.

Žvilgsnis į Mieguszowiecką.


Ir dauburys link Morskie oko.


Kažkas medituoja.



Papildyta:
Ežero spalva.


Trauksime tuo krantu.


Mūsų sniegas.


Pakeliui kai kas sugalvoja parinkti lauktuvių.


Taigi, prasideda gražiausias šios dienos etapas.

Taigi, sukame raudona trasa link Rysy. Takas geras, kokį aš labai mėgstu: stambių plokščių luitų su geltona kerpe. Tad eiti vienas malonumas, neslidu. Karšta, bet kai aplink vien grožis, tas karštis kažkur nugaruoja į šalį. Beje, nuo karščio išsilydė fotoaparato detalių klijai, pradėjo nusiiminėti guminės dalys. Tai žiūriu, objektyvas vis su blynu.

Rodau krūvą nuotraukų, gal kurios ir kartosis.


Trasoje žmonių nedaug.


Vis atsisuku atgal.


Mergaičiukė nupylė į priekį, o aš vis fotografuoju, fotografuoju, fotografuoju...


Vėl atsisuku į nueitą kelią:


Mieguszowiecki iš kitos ežero pusės.


Gražu.




Papildyta:


Einam einam, o sniego trikampėlis dar toli.




Panorama


Kitas Czarny staw pod Rysami krantas.

Pagaliau priėjome. Gana nesunkiai. Beje, šis etapas link Rysy man labai patiko.

Sniegynas.


Bet iki jo dar reikia nusileisti. Takelis tam nepritaikytas. Nesinori nei nugriūti, nei akmenukų paridenti ir ant jų į ežero ledinį vandenį nusivolioti.
Bet randam lengvai priėjimą.

Čia kad geriau įsivaizduoti sniegyno-ledyno dydį. Juk ankstesnėse nuotraukose tas plyšys kaip mažas taškelis atrodė.




Plyšys.


Iš kitos pusės prie sniegyno prieina ir mano ankščiau minėti italai. Dūksta, kvailioja. jie gal ir sniego nelabai matę. Vaikinas prapuola plyšyje - supratau, kad ten pusę didelio autobuso keleivių sukištum.


Pafotografuojam. Atsišaldom. Nuo sniego dvelkia toks šaltis, kaip žiemą nuo sniego - tikras malonumas. Man norėtųsi pakilti dar aukščiau iki Rysy. Jaučiu, kad jau greit turėtų atsiverti ir apatinis ežeriukas - Morskie oko. Bet tegul tai lieka siurprizu kitam kartui. Nes draugė labai užsilauks.
Draugei lauktuvių pasemiame gniūžtę sniego ir leidžiamės žemyn.

Kelias žemyn fantastiškas.






Sniego gniužulėlis kad ir gerai vėsina, bet rankas užgelia. Išmetame, o draugei randame gražią gėlę.

Jau ir žemai. Vaizdas ten, kur ką tik buvome.


Draugę randame kažkur šešėlyje, įteikiame jau beveik nuvytusią gėlę, dar užkremtame dešros. Paskutinį kartą apžvelgiame vietovę.






Ir pasileidžiame žemyn. Jos - greitai, o aš - klibzuoju.

Jau gražuuuu kaip Ežero spalva fantastiška
linole, bet kiek jūs daug išvaikščiojot

O dėl vaikščiojimo, tai mes normaliai vaikščiojom, tikrai ne daug. Gal kad nuotraukų daug dedu ir pasakoju vieną dieną per kelias dienas, tai toks įspūdis susidaro, kad daug. Pvz., Morskie oko maršruto Aša, kiek pamenu, daug daugiau nuėjo.
Nors mes irgi kažką pamatėm, negaliu sakyti, kad nieko.

Pratęsiu savo pasakojimą.

Kažkaip nusileidau nuo to status kalno iki Morskie oko.


Pasiduodu į kitą ežero pusę, nei atėjau ryte. Takas pavėnyje, tikra palaima. O ir debesų danguje daugėja. Na gi gražus ir tas Morskie oko. Žinau, kad draugės laukia, bet vis stoju ir stoju pasigrožėti. Juk nežinia, kada dabar pamatysiu kalnus.


Prisimenu, forume buvo diskusija, kad verta ar neverta važiuoti iki Morskie oko. Mano nuomone, specialiai tik dėl Morskie

važiuoti gal ir neverta. Na, nebet diena labai graži, kaip pasitaikė mums ir spalvos tikrai gražios. Apeiti apie ežeriuką bus smagu. Bet tikrai verta čia važiuoti, jei ketinama nuo Morskie oko pasukti dar kažkur kitur, kaip kad padarėme mes.



Nors einu pasimėgaudama, ir skubu, ir neskubu. Išsiturškiu ir atsigeriu kiekviename upeliuke, vis vien greit pasiekiu kelio pabaigą.


Tokia vandens spalva.


Štai jau ir trobelė.


O tiek žmonių paplūdimyje.


Neryški foto, bet noriu parodyti.

Užduotis - tokioje minioje susirasti savo chebrantes. Einu, dairausi. Tiksliau - sukiojuosi į šalis, kad jos mane galėtų pastebėti. Kažkur iš po eglės, girdžiu, šaukia.
Taigi, dar suvaikštome į tualetus. Bandome nusipirkti ledų, bet taip ir neišsirenkame, kokių norime. Nusprendžiame, kad nesinori tokioje žmonių kimšalynėje būti, sukame link namų.

Einame link autobuso kaip ir atėjome - pėstute.

Su mumis kartu žemyn eina neapsakoma masė žmonių. Jei pvz., minutei sustoji užsirišti bato, žiūrėk, jau koks šimtukas ir aplenkė. Visur stebėjausi, kad Lenkijos Tatruose tiek daug žmonių, bet trasa į Morskie oko sumušė visus rekordus. Visaliaudinis ėjimas į kalnus.

Eina daugiausiai jauni. Eina su šeimomis, važiuoja su vežimukais vaikučiai.
Žiūriu, augalotas vyras tempte tempia visą kretantį parkinsono apimtą senuką. Turbūt paskutinį kartą parodyti kalnus, nusprendžiam...

Kelyje labai daug vienuolių. Apskritai savo kelionėje jų labai daug sutikome.


Dabar jau pirmyn-atgal lėkte lekia arkliais kinkyti vežimaičiai. Vienas paskui kitą. Arklių savininkai per rugpjūčio mėnesį turbūt visiems metams uždirba.

Kelias žemyn dar nuobodesnis nei pirmyn. Bet einame greitu tempu, tai vis tik pasiekiame finišą.

Padėkoju kalnams už svetingumą, už tai kad mus globojo ir saugojo, kad gražų orą ir fantastiškus vaizdus turėjome.



Prie nacionalinio parko vartų kirbėjo mintis, kada mes namo išvažiuosime, kai tokios masės žmonių eina. Bet lenkai moka paimti pinigą. 5 minutės - ir mes jau autobusiuke sėdim. Oi, kaip atidirbta viskas pas juos.

Nuotaikos puikios. Jaučiuosi per daug nepavargusi. Tik ant nosies pūslelinę užčiupau.
Pakeliui dar nulyja lietus.

Nepilnas pusvalandis ir mes lipame Zakopanės centre, iš čia vėl trauksime į prekybcentrį. Vėl tų pačių skanių koldūnų.

Kol mes su mergaite prekinamės, mano draugė spėja su lietuvėmis susibendrauti. Trys tikrai vyresnės už mane moterys, irgi savarankiškai, su Simple ir traukiniu atvažiavę. Patariu joms grįžti su Polski bus. Bet tada dar nežinojau, kad bilietai į Polskibus tik internetu parduodami. Taigi, pasikeičiame kiek patirtimi Zakopanėje ir išsiskirstome palinkėję vienos kitoms geros kloties.

Mes nudrožiam virti koldūnų, jos - savo keliais.

Koldūnai buvo skanūs. Tokie patys. Dar pasidėliojame daiktų.

Atsisveikiname su puikiaisiais savo šeimininkais. Pastarieji juokiasi iš mūsų kėlimosi kasryt 4 valandą ryto. O ką darysi, kai lauke - pirtis.
Padėkojame. Jie tiki, kad mes ne kartą čia apsilankysime. Ir su geromis emocijomis išsiskirstome.

Su drauge išeiname pasivaikščioti, mergaitė lieka ilsėtis.

Išeiname į Zakopanę.


Pagalvojau, kad gi dar nėjome pagrindiniu Zakopanės simboliu - pėsčiųjų gatve Krupowki.


Medinė kurorto architektūra.




Žmonių minios. Gerai bent tiek, kad daug einančių - su kuprinėmis, lazdomis, grubiais kalnų batais - ta minia tokia sava patampa.


Gerą valandą pavaikštome ir sukame link namų.


Pradedu galvoti, kad laiko poilsiui Zakopanėje pasirinkau per mažai. Atrodo, tik kojas apšilau, o jau laikas išvažiuoti.

Einame miegoti. Ryt ne 4 valandą keltis, bet vis vien gana anksti.

--------

Vien tik su kalnų mylėtojais čia ir atsisveikinsiu.

O mūsų kelionėje prieš akis laukia Krokuva ir Varšuva. Greitai pratęsiu.

Aiiii, kaip gražuuuu
Vieni draugai buvo rudenį prie Morskie Oko ir lijo, buvo visai nešilta, bet nesigaili nė vienos sekundės . Sako, kad verta ir tokiu bjauriu oru nueit

Ačiū labai už tokį grožį
Kol kas man pačiai tai atrodo misija neįmanoma, kad ir kaip apie tai svajočiau (mano artimiausi pakeleiviai tam niekad kartu nepasirašytų), bet juk niekad negali žinoti

Šaunuolės mergaitės Čia kiekvienai po vieną.Gal reikės pabandyti į kalnus šaltu sezonu.Karščio ,,nepakeliu'',ech.Laukiu tęsinio.Pažiūrėsiu ar mano akys matė panašiai lankytus miestus.