Trepsim pas kaimynus lenkus.

Kad žygis būtų pilnavertis, reikia ir į Kasprowy Wierch užlipti:


Kalnuose netoli keltuvo nemažai nuotakų.




Gaila, nesimatė, su kokiais batais jaunoji. Kita, tai su špilkomis "varė".

Prie keltuvų daug žmonių. Visi, kas gražiai pasipuošę ar neįgalieji vežimukuose, kalnais gėrisi iš tolo.
Mes mauname į keltuvų stotį, nes bijome, kad valandoms užtruksime eilėje prie bilietų. Bet... kiek po 16 val. žmonių eilėje visiškai nėra. Iškart nusiperkame po bilietą žemyn, suaugusiam kainuoja 40 zlotų, studentei - 35 zlotai. Ir net neužsidėję antspaudų, lekiame į laukiamąjį. Netrukus atvažiuoja didžiulė gondola, net nežinau, kiek ten mūsų sukemša. Taigi, leidžiamės.
Kažko ypatingo nusileidime nėra. Atviroje kabinoje būtų smagiau.
Viduryje kalno perlipame į kitą gondolą ir netrukus būsime Kuznice.


Kuznice prie keltuvo šiokia tokia eilė. O mes mauname prie autobusų. Iškart einame į tą, kuriame yra kur atsisėsti.

Zakopanėje sugalvojame išlipti centre, nes pakeliui užeisime į parduotuvę. Aišku, iki parduotuvės kelio gerai dar nesame įsidėmėję, tai nueiname iki autobusų stoties, bet jos nerandame. Pasirodo, nuo autobuso sustojimo centre reikėjo pasukti į priešingą namams pusę. Grįžtame. Esu labai pavargusi, todėl labai pikta, viskas erzina.
Moterys kažkodėl sugalvoja vakarieniauti namuose. Nusiperkame du pokus koldūnų su mėsa, grietinės. Grįždamos pažiūrim stende rytdienos orus - vis dar saulėta ir karšta. Ir namo - virti koldūnų.

Grįžusi išgeriu nežinau kiek litrų vandens ir vis dar jaučiu troškulį.

Vakarienė buvo labai soti ir skani, Koldūnai ne iš pigiųjų, už du nedidelius pokelius beveik 20 zl sumokame, bet kur kas skanesni, nei kad valgėme kavinėje.

Nusimaudę ir pavalgę kiek atsigauname. Bet mes su jaunėle jau nieko nebenorime. Draugė pyksta, kad devintą valandą miegot liaudis eina, kad nėra ne tik su kuo pavaikšto, bet ir pabendrauja. O mums kas, mes miego norime.

PC yra prie Centrines stoties, jo neimanoma nepastebeti, ten dar Rock cafe yra salia prie jo. Ten ne kabinos, o paima zmogus lagaminus ir isduoda lapeli.

Paskutinė visur užlipčiau, bet noriu ten Ir nuvažiuosim - tik nežinau kada Jau kaip man ten gražuuu

Važiuokim kartu, būtumėm dvi paskutinės Aš žiūriu nuotraukas ir baisu daros, kad nesugebėsiu

užlipsit užlipsit, aš su mažuoju ant ranku daug kur užlipau, tik ten kur su grandinėm pati viena lipau


Linole, labai gražus pasakojimas

O dar kai pati tuo pat metu buvau, tai viskas atrodo taip sava ir artima

Tai jau tikrai, tos, kurios visur paskutinės būtų.

O dėl to "paskutinė", kai važiuodavau su agentūra, jau sakiau, kad ištisai būdavo lėkimas, be to baimė nespėti į laiką. Tada tai buvo aktualu nelikti paskutine.
O per šią kelionę ėjom kaip norėjom. O paprastai mes turistaujame labai lėtu tempu. Taigi, per šia kelionę supratau, kad malonumą kalnuose galima pajusti ne vien tik lipant į xxxx aukštį ar suspėjant ir net aplenkaint xxx laiką. Galima eiti sraigės greitumu ir visur suspėti bei patirti begalę įspūdžių.



Ačiū.
Tai gal netyčia mus kur matėte, tik neužkalbinote?
Lietuvius buvome sutikę 2-3 vietose. Prie jaunųjų. Prekybcentryje (bet ten tikrai buvote ne jūs, nes moterys be vaikų keliavo) ir mergaitė girdėjo kažkur prie Morskie oko šnekant, bet sakyčiau, sakė, kad ten pora buvo.

aš per visas 8 dienas Zakopanėj lietuviškai kalbant girdėjau tik vieną vienintelį kartą - Kuźnice prie suvenyrų kioskelių (taip suviliojo kuprinė vaikui nešti, kad net iki kiosko nuėjau). Ten dvi moterys (jaunesnė ir vyresnė) žiūrėjo gal šalikėlius ir sakė, kad kažkuris kažkuriai tiks

Kitus lietuvius dar aplenkėm prie druskų kasyklų ir viskas daugiau tik viskas lenkiškai lenkiškai lenkiškai, jau net ir suprast pradėjau

Mes prie druskų nebuvome. Kuznicėje, atrodo, kad suvenyrų kioskelių nežiūrėjome.
Vadinasi, nebuvome susitikę.
Nors kita vertus, mačiau nemažai einančių su šeimomis ir vaikais nešyklėje. Bet dažniausiai pasisveikini Dzien dobryj ir atsako taip pat. Nebent netyčiau nugirsti, kad kalba mūsiška kalba.

Šiaip tai man tas fenomenas, kad lenkiškuose kalnuose - daugiausiai lenkai vaikšto labai patiko. Labai stebėjomės, kad nėra rusų. Nors kaip mūsų šeimininkas sakė, jiems ko gero svarbiau pirtis ir pavakaroti. Va, žiemą jų daugiau suvažiuoja, gal slidinėti jie daugiau mėgsta nei laipioti. Anglakalbių irgi mažai girdėjome. Žodžiu, atvažiavę į Lenkiją pasijautėme kaip Lenkijoje.

2013-08-07. Trečiadienis. Morskie oko.

Ryto rutina įprasta. Vakar anksti atsigulusi, jaučiuosi gerai pailsėjusi.

Praktiškai šiandien gal būt galėjome išvažiuoti dar pusvalandžiu ankščiau, nei įprastai. Bet vakar nepavyko sužinoti, kada pirmas autobusas į Morskie oko. Bet kad kasryt matydavome, kad apie 6 val. prie baro FIS (baras priešais autobusų stotį) autobusai su užrašu Morskie oko jau stovi, tai nusprendėme išeiti šeštai. Pagal mano turimus grafikus turėtų 05:20 važiuoti. Bet "a vdrug" nevažiuoja, gaila pusvalandį aukoti ansktų rytą.

Keleivių momentaliai prisirenka, daug stovinčių. Taigi, 6 valandą pajudame.
Bilietas į Morskie oko (Lysa Polana ar Polana Palenica iš tikro, bet visi Morskie oko sako, nes ir užrašyta ryškiai raudonai) kainuoja 10 zlotų žmogui į vieną pusę. Važiuojame apie pusvalandį. Kelias vingiuotas, gražus. Pakeliui vairuotojas pasako dar keletą vietovių pavadinimų, bet niekas nelipa.
Autobusas sustoja parkavimosi aikštelėje prie Tatrų nacionalinio parko vartų. Dar aplankome tualetus ir pirmyn. Tik šįkart sutaupyti nac. parko mokesčio nebepavyksta, nes šis parkas - ne miegaliai. Paliekame po 4 zl už suaugusį ir pora zlotų už studentę.

Stovėjomo aikštelė beveik pilna automobilių. Dar tik 06:30, o jau plūsta minios. Girdime, kaip tramdomi ir naujai darbo dienai kinkomi arkliai.
Užmatome paruoštą vežimą.


Taigi, šįkart mūsų - raudona trasa ir pustrečios valandos kelio iki Morskie oko.
Kelias prasideda.


Priešeinant šia trasa kompanjones pradžiuginu, kad šiame kelyje tikrai netruks tualetų - jų išstatyta gausybė.

O pati, prisipažinsiu, ėjau keliu ir galvojau, kokią trasą realiai pasirinkti: Morskie oko ar Dolina pieciu stawow polskich. Nuo Morskie oko kažkiek baidė atsiliepimai, kad tas ežeriukas niekuo neypatingas. O Penkių ežeriukų slėnis viliojo dėl gal būt mažesnių žmonių srautų.

Taigi, iš ankstyvo ryto keliu eina minios žmonių. Beveik visi šiame gana nuobodžiame kelyje sustoja pasigrožėti kriokliukais.


Prieiname išsišakojimą, kur įsijungia žalia trasa link Penkių ežeriukų. Moterų klausiu, ką darom. Jauniausioji: "-O tai į Rysy nelipsim?". Į Rysy nelipsim, nes Rysy reikia daug laiko. Ok, sutariam, kad Rysy paliksim kitam kartui, bet užtat einame bent pasižiūrėti, kaip atrodo tas Rysy.
Taigi, link Morskie oko.


Kad ir koks nuobodus kelias, nuskuodžiame jį gana greitai. Kai jau atrodo, kad būtų ir gana ėjimo, vaizdai gražėja, nebereikia galvoti apie nuobodulį.


Kai kur pėsčiųjų kelias trumpėja, nes įsiterpia akmeniniai takai tik einantiems. Per visą kelią mus aplenkia tik keli arklių vežimai. Galima sakyti, nuo mūsų starto pirmasis vežimas pajudėjo po kokios valandos. Tiesa, arkliai nenuveža iki pat Morskie oko. Dar keletą kilometrų tektų paeiti patiems.

Pagaliau atviresnės vietos.


Šiandien kelyje kažkaip tai niekas nenori dešros.


Papildyta:







Papildyta:
Iš neturėjimo ką veikia ko tik nedarome: ir pratimus kojų raumenims prasitampyti, ir plaučius ventiliuojame. Labai skaniai kvepia žemaūgės pušelės.

Kalnai vis artėja.


Prieiname bakužę, gana apleista aplinka, bet kaip suprantu, ji - senoji Morskie oko trobelė. Tarp kitko žiūrėjau, kad nakvynės vietą galima užsakyti ir joje.




Pagaliau atėjome.






Pirmiausiai puolame pasisveikinti su Morskie oko, o paskui eisime užvalgyti.

Trobelė prie Morskie oko buvo pati krūčiausia iš mūsų visų aplankytų. Visur technika, pažanga, erdvumas, yra laidai telefonų ir pan. krovimuisi, netgi prie tualetų sėdi žmogiukai ir renka po 1,50 zl už žmogų. Čia jau šiaip sau neįeisi.
Svarbiausia, kad ryte jau turi ko valgyti. Su jaunėle imam bulvinių blynų (9 zlotai porcija - nepigu, kaip Krokuvos centre kaina) ir arbatos (5 zl su citrina ir 5,20 zl su sultimis). Draugė - kiaušinienės. Labai sotu, labai skanu.
Pasisotinę pasėdim, atvėstame, nes trobelėje maloniai vėsu.

Užsidedame spaudus.


Ir žygiuojame į paskutinįjį šios kelionės žygį kalnuose.

Nulipame prie Morskie oko.




Paplūdimyje jau knibžda žmonių ir be proto karšta.




Vanduo skaidrus skaidrus.


Pakeliame galvas į aukščiau esančią trobelę.


Pridursiu, kad Morskie oko - Jūros akis - didžiausias ežeras Tatruose. Užima 35 ha plotą, gylis - 50 metrų. Ežeras yra 1395 m. aukštyje. Aplink ežerą galima apeiti takeliu. Taip pat rašoma, kad ežero hostelis skaičiuoja apie 100 metų.


Vandens spalva saulėtą vasaros dieną:

Išsitepame storai kremu nuo saulės ir išeiname link Czarny staw pod Rysami ežeriuko. Pasukame kaire Morskie oko ežeriuko puse. Bent tiek gerai, kad ežeriukas yra pušų pavėsyje, tai ne taip karšta.

Mūsų ką tik lankyta trobelė kiek paėjus takeliu.


Smailos kalnų viršūnės.


Morskie oko ežero spalva.


Einant takeliu palei ežerą.


Trasos ženklas.


Prieiname rodyklę, nuo kurios turime sukti į kitą Morskie oko pusę arba kilti į viršų. Mes žinoma, kad kilsim