Trepsim pas kaimynus lenkus.

linole, kokia tu greita ir šauni Ne taip kaip kai kurie
Prisidedu prie laukiančių kalnų Tada jau prasidės pavydas

Reik skubėti, nes labai greit kita kelionė laukia, nepilni du mėnesiai beliko, o pasiruošimo jai - nulis. Iki jos noriu su Lenkija užbaigti, ir reportažą, ir filmuką , ir gal būt fotoknygą padaryti.

Gerai, toliau kankinu su Varšuva:

Prikimšę sintetinių košių, sriubų ir dešrų, lašinių, einame į gatvę. Pirmas tikslas - surasti tramvajų rytdienos ankstyvam vykimui į Polskibus stotį. Studijos šeimininkė patarė važiuoti tramvajumi, o ne autobusu. Taip ir darysime. Nors tramvajaus linija nuo viešbučio atrodo ranka pasiekiama, bet keletą minučių tenka eiti. Nuimamas laikas. Randama stotelė, kuri atrodo, neveikianti. Dairomės, ką čia daryti reiks. Bet į ją ima rinktis žmonės, kurie patvirtina, kad taip, tramvajus Šwietokrzyska stotelėje stoja. Jau namuose apžiūrėjau, kad mums tinkamas 35 numerio tramvajus. Sutikrinome, kad stotelėje atrasti grafikai atitinka mūsų turimus. Stotelėje užkalbinti žmonės pasako, kad bilietus reikia pirkti metro stotyje, kuri pati šiuo metu yra uždaryta. Dar grįžtame iki metro, prieiti iki bilietų pirkimo automato galima, o toliau nebe. Išžiūrim, kaip veikia automatas, kad rytoj anksti ryte nebūtų blaškymosi be reikalo. Ir džiugiai žygiuojame toliau į senamiesčio paieškas.

Einame iškasinėta Swietokrzyska gatve, sukame į mažesnes - Jasna, Kredytowa, Trauguta.
Įdomesni statiniai pakeliui:

Mokymosi įstaiga - kažkoks technikos universitetas.




Bankas, kaip supratome:






Nežinau, kad tai, bet pasirodė įdomu:

Patenkame į Krakowskie Przedmiescie gatvę. Vakarais ji tampa pėščiųjų gatve. Ištisai pirmyn atgal marširuoja minios žmonių. Man, atvykusiai iš ramaus ir mažo miestelio, čia labai patinka. Nes labai graži ir išdidi ta gatvė. O minios netrukdo.









Universiteto kiemelis:


Vėl ateiname kur buvome:


Spėju, Prezidentūra:




Papildyta:


Karmelitų bažnyčia:




Jau netoli pats senamiestis:

linole, kokia tu operatyvi

Pamaciusi Lazienki parko nuotraukas, prisiminiau, kadgi ir as ten kazkada buvau... bet viskas isdile is atminties Labai jaukus parkas. Ir Varsuva tavo parodyta man patinka. Reiketu kada vel aplankyti ja, atgaivinti studentiskus prisiminimus

Jungiuosi prie kalnu laukianciuju burio...

Varšuviečiai yra tikrai laimingi, turėdami tiek gražių parkų didmiestyje.
Lazienki parkas man labai patiko. Gerą pusdienį jame praleidome.

Į Varšuvą važiuočiau irgi dar kartą. Ir jau maždaug žinau, kada... Liko nelankyta dar viena graži vieta. Ir dar kitos gal ne tokios gražios. Be to jokiame muziejuje Varšuvoje nebuvome.

Taigi, pagaliau prieiname Karališkuosius rūmus. Esu buvusi juose prieš nemažai metų, tad į juos neiname.
Trumpai pakopijuosiu iš interneto, kad XIV a. šioje vietoje stovėjo Mazovijos kunigaikščio pilis, kurią XVII a. pr. perstatė Žygimantas III Vaza. II-ojo pasaulinio karo metais pilis buvo beveik visiškai sugriauta, o vėliau atstatyta ir joje įkurtas muziejus. Muziejuje eksponuojami rytietiški kilimai, baldai ir šviestuvai. Eksponuojamos Lenkijos nacionalinio banko monetos ir banknotai, išleisti po 1945 m., bei medaliai, susiję su Lenkija. Karališkoji pilis yra nuolatinių ir laikinų parodų centras.
Nemokama kiekvieną sekmadienį nuo 11 iki 18 val.


Labiausiai Varšuvoje norėjau pamatyti Barbakaną. Nežinau, kodėl, bet susidariau įspūdį, kad turėtų būti gražu ir įdomu. Patraukiame palei sieną link jo:











Papildyta:
Štai ir viduje:


Matome, yra galimybė paeiti siena. Niekada neatsisakau tokios progos:


Barbakanas iš kitos išorinės pusės. saulė mums ne draugas.


Nuo sienos - žemutinė miesto dalis:


Ir pati siena iš šalies:

na prisipazinsiu saziningai, kad niekada nemaniau jog Varsuvoje yra ka tiek daug pamatyti

Na ir paskutinis pakankinimas laukiantiems kalnų.

Ateiname į senojo miesto aikštę. Ji labai skiriasi nuo prieš keletą metų matyto vaizdo lapkričio mėnesį. Vasarą ji pilna kavinių, vyksta koncertai, šurmuliuoja minios.




Kiek pabuvę, vėl leidžiamės į gatveles:


Einame į netoli senojo miesto turgaus aikštės esančią apžvalgos aikštelę. Namas su palikta originalia senojo pastato siena. 80 procentų Varšuvos buvo sunaikinta karo metais. Miestiečiai atstatė senamiestį. Todėl autentiškų pastatų ne tiek daug ir išlikę.


Pabuvę centre, einame ieškoti fontanų aikštės. Vakare čia vyksta multimedijinis vandens ir šviesos šou.


Žmonių minios, visi traukiasi kuo arčiau vandens. O kas gali būti geriau tokioje tvankybėje. Pasėdim ilgą laiką bežiūrėdamos į šokantį vandenį. Dar šviesu, esame labai pavargę. Karštis ir nemiegota naktis daro savo. Nusprendžiame, kad eikime kur pavalgyti ir namo.

Vėl kylame į viršų senojo miesto:


Grįžtame į tą pačią apžvalgos aikštelę ir užmatome smagią gatvelę:


Patraukiame kiemais kiemeliais. Vienoje iš aukščių užtinkame daug vestuvininkų. Bet pasidairykime ir po apylinkes:


Nusorendžiame, kad valgyti pačiame senamiestyje bus labai brangu, verčiau paieškokime kavinukės pakeliui į namus.

Mes - iš centro. O į centrą dar tik plūsta minios žmonių.




Man kiaulystės dėsnis - kai ieškau, kur pavalgyti pigiai, tai ir lieku be nieko. Taip ir parėjome iki namų, nes grįžti nebenorėjome, o prie namų - tik hamburgerinė. Nors dar anksti, bet griūname miegoti. Ryt labai anksti keltis, nes laukia kelionė link KALNŲ.

Papildyta:


Ir aš iki tol buvau tos nuomonės.

2013-08-04. Sekmadienis. Zakopanė

Mūsų gatvės rekonstrukcija priverčia iš lovos išsiridenti vos ne pusvalandžiu ankščiau, nei galėtume. Miegojau kaip užmušta, net ant kito šono turbūt nebūsiu persivertusi. Bet jaučiuosi pailsėjusi, su naujomis viltimis, tad puolu ruoštis. Greitomis pusryčiaujame, susidedame daiktus. Jaunoji keliautoja pasišauna nunešti raktus į sutartą vietą, mes su drauge leidžiamės liftu. Namas turi daug išėjimų, bet kažkaip susigaudome viena kitas.

Iki metro stotelės, kur pirksime bilietus, kelias jau žinomas. Draugę paliekame saugoti lagaminų, su studente leidžiamės pirkti bilietų. Pagal namuose tyrinėtą route planerį turėtume sutilpti į 20 minučių kelionę. Tokius bilietus ir perkame. Normalnyj 20 minučių bilietas kainuoja 3,40 zl. O Ulgowy – studentei su nuolaida – 1,70 zl.
Tramvajaus stotelė labai arti. Žmonės dar tik grįžta iš barų ir pobūvių. Atėjome gana anksti, tai kiek luktelime. 35 numerio tramvajus atvažiuoja laiku. Prieš tai esame pastebėję, kad įlipti ir išlipti reikia spausti mygtuką durims atidaryti. Išsimušame bilietus. Labai greit ir smagiai nuveža iki stotelės netoli Metro Politechnika. Išlipus belieka tik gatvę pereiti. Liftai nusileisti į metro neveikia, tik pakilti yra. Einame į metro pro atdarus vartelius. Iškart matosi nuoroda Kabaty, kur ir bus mūsų metro kryptis. Po kelių sekundžių atidunda metro. Ankstų sekmadienio rytą jis tuščias.


Greit nulekiame 4 stoteles – iki Metro Wilanowska. Išėjimų – bent keli. Nepažiūrėjau, kuris mūsų. Moteriškės, aišku, namų darbų nepadarę – taip pat nepažiūrėję nieko... Polski bus autobusų stotis vadinasi Metro Wilanowska, tai ir sukame į tokio pavadinimo išėjimą. Išeiname ne arčiausioje stotelėje, bet jau matome geltonus autobusų parko autobusus. tai ir Polskibus rasime. Ir randame.
Atėjome dar labai anksti, bet patinka verčiau palaukti, nei stresuoti nežinomoje vietoje beieškant ir vos suspėjant.

Suglumina, nes tvarkaraštyje ties mūsų kelionės laiku 07:00 padėtas brūkšnys. Matau, toliau stovi Polskibus autobusas, einu klausti. Vairuotojas parodo laukti ties stotele. Laukiame. Netoli sustoja dar keli Polskibus autobusai. Žmonių prisirinko beprotiškai didelė minia. Ateina vadybininkas, tiek lenkų, tiek anglų kalba pasako, kad į Zakopanę veš pirmas autobusas.
Taigi, priduodame bagažą, lipant sutikrina mūsų bilieto numerį ir žmonių skaičių. lengviau atsikvepiu, nes atrodo, kad važiuosime. Pagal grafiką laukia beveik aštuonių valandų kelias.

Jau minėjau, kad Polskibus autobusai nauji, jaukūs, švarūs. Aišku, nėra kompiuteriukų, kojoms vietos gal mažiau ir stalelių atlenkiamų neturi. Bet šiaip viskas ok. Kondicionuoja puikiai. Aišku, yra tualetas, wi-fi.
Kai kas dar numiega. Man patinka stebėti kelią. Po kelių valandų važiavimo dvidešimčiai minučių sustojame degalinėje. Suvaikštome į tualetus, kas nori, išgeria kavos.


Apie Krokuvą vaizdai keičiasi. Atsiranda kalvos, kalnai, vaizdai iš aukštai į plačius žalius slėnius ir miestelius juose. Širdis dainuoja džiaugsmu.

Pagaliau Krokuva. Pamatome labai gražią Vavelio ansamblio panoramą. Turėtume sukti į stotį, bet ta vieta, kur numaniau esant stotį, nutolsta. Suprantu, kad važiuosime tiesiai į Zakopanę.

Į Zakopanę veda neplatus keliukas. Patenkame į šiokį tokį kamštį, bet neilgam.
Dar valandėlė kita ir pagaliau savo išsvajotoje vietoje. Atvykome pusantros valandos ankščiau, nei nurodyta grafike. Šeimininkui rašiau, kad atvyksime 15:00. Registracija viešbutyje prasideda nuo 14:00. Galvoju, ką daryti, skambinti šeimininkui ir prašytis ar luktelti kiek. Nusprendžiame luktelti ir į viešbutį nueiti antrai valandai.

Stotyje kiek užkandame, nusiperkame atvirukų būsimiems štampams dėti. Likus keletui minučių iki antros, patraukiame į Willa Wiktoria.

Viešbutį rezervavau per booking.com. Kaina 4 naktims 3 asmenims buvo 504 zlotai. Reikėjo pradinio įnašo, kaip ir daug kur Zakopanėje. Apsisprendimą dėl šio viešbučio pasirinkimo nulėmė dar ir tai, kad jie patys nusiskaičiavo avansą 150 zlotų nuo kredito kortelės.
Antra svarbi, ir net svarbiausia, priežastis renkantis šį viešbutį buvo tai, kad jis netoli stočių: autobusų ir traukinių. Bet pati pagrindinė priežastis buvo ta, kad tai buvo geriausias kainos ir vietos santykis.
Prieš kelionę vietovę išžiūrėjau žmogiuku. Žinau, kad į mūsų laikinus namus kairėje turi vesti geležinkelio bėgiai. Taip ir einame siauru keliuku į kalną palei bėgius. Didžiulį lagaminą vežti nėra taip patogu. Labai greit užmatome nuorodą į Willa Wiktoria. Sukame į dešinę, į dar statesnį ir nepatogų kalną. Trumputis jis, bet su lagaminu ne taip paprasta.
Taigi, prieš akis alyvinis nedidukas namukas.


Užeiname į kiemą, paskambiname durų skambučiu. Šeimininkas įleidžia, jis puikiai kalba rusiškai. Laukė mūsų trečią, bet prašau užeiti. Tuoj pat supildomi dokumentai, sumokami likę pinigėliai, aprodomos bendro naudojimo patalpos, įduodamas raktas.

Sveikos atvykę į Zakopanę.

Kambarys labai paprastutis. Bet mums nieko daugiau ir nereikia. Trims vietos užtenka. Dušas su tualetu – vietoje. Praustuvė – kambaryje.




Bendro naudojimo virtuvė su visa įranga ir indais bei kompiuterio kambarys – aukštu žemiau.

Iškart įsikuriame, maudomės, valgome ir lekiame į kurorto apžiūrą.

Tikros šaunuolės mergaitės .Daug teko keliauti su kelionių agentūromis, kolektyvais ir nuosavu transportu, bet tokiu būdu - ne. Skaitau ir žaviuosiu JUMIS .Organizuotosssssssss.Laukiu tęsinio. Zakopanę dėl sveikatos , pakeičiau į Torūnę ir Olštyną. Paskaitysiu ir pamatysiu ką praradau.

Ir dar taip gražu

Barbakanas labai patiko , o dabar jau vos ne su kalnų batais laukiam žygio į kalnus. Linole, kur tu , matai koks spaudimas čia tau.

Pas mane tik tokia keliavimo galimybė - visuomeniniu transportu. Tai jau užgrūdinta esu. Ir tikrai neatrodo sudėtinga. Aišku, reikia įdirbio. Juk nenuvažiuosi šiaip, na šaram. Bet man aptinka toks darbas.

Torūnės ir aš norėčiau. Kurpiu šiokius tokius planus kitiems metams. Matysis, kaip gausis.








Jaunimas namo atvyko, tai spauskit nespaudę. Bet pabandysiu kažkiek parašinėti.

Į šios dienos žygį ne su kalnų batais išsiruošėme. O su basutėmis.
Einame pasivaikščioti po Zakopanę. Dienos tikslas - Gubalowka. Nusprendžiame, kad į ją užlipsime ir su basutėmis.

Taigi, rankose žemėlapis Zakopane i okolice. Vėl link stoties. Tai jau pažįstama. Tada Tadeusza Kostiuszki gatve tiesiai tiesiai iki gatvės, kurioje juntama minia.

Vaizdai pakeliui:




Žinau, kad keltuvas į Gubalowką turi būti kažkur po dešine puse. Sukame keliu žemyn. Laviruojame tarp žmonių, dairomės aplinkui:




Matome, kur eina takelis į Gubalowką. Jis pačioje saulės atokaitoje. Galvojame, kad gal bus kitas takelis, labiau mišku. Bandome eiti Gubalowka funikulieriaus dešiniu šonu, bet ten nuoroda kažkur kitur. Turbūt būtume išėję, bet nesinorėjo nuklysti. Apsitariam, kad pabandykime eiti per saulėtą vietą, jei bus labai karšta, grįšime ir kelsimės funikulieriumi.


Papildyta:
Taigi, kylame išsišakojusiais takeliais palei funikulieriaus liniją.


Aplenkia ir pats funikulierius. O štai tokiu takeliu ėjome:


Takai molėti. prisimenu, kaip forume kažkas rašė, kad lietui palijus leistis buvo labai prastai.

Be proto karšta, bet vis tik nusprendžiame kilti savomis kojomis.
Papildyta:
Netrukus pamirštame visą karštį, nes vaizdai darosi gražūs.


Akių neatitraukiame, fotografuojamės.



Kalnas statėja, vaizdai gražėja, Zakopanė lieka vis žemiau.


Pasiekiame vietą su tilteliu per funikulieriaus bėgius. Kaip tik ir funikulieriai prasilenkia:


Lipti visai nesunku, nors krūvis jaučiasi. Viršuje daugiau akmenų, šakų ir nelygumų, bet kalnų batų tikrai nepasigendame.


Papildyta:
Pirmoji šiokia tokia viršūnė:


Papildyta:
Įsiamžinę prie Gubalowka stendo, užmatome kažkokį piktą guralį, įsitaisiusį ant tvoros:


Ant tvoros lipame ir mes, fotografuojames kalnų ir žemai esančios Zakopanės fone.









Papildyta:
Kai praeina pirmo įspūdžio kvaitulys, apžiūrime kalną. Lėtai pasivaikštome. Čia pilna įvairiausių pramogų, atrakcionų vaikams ir suaugusiems, pilna kavinių, važinėja vežimaičiai. Kavinių dauguma jau užsidarę. Iš pradžių planavome vakarieniauti ant Gubalowka kalno, bet paskui nusprendžiame, kad sutems, o norime savo kojomis nuo kalno nulipti. Taigi, vakarieniausime apačioje.

Apsukame ratą ir leidžiamės žemyn.

Kuoliukai, ant kurių džiovinamas šienas:


Žemyn kelias eina greičiau.



Taigi, startas prieš rimtesnį žygį padarytas. Dar pasižvalgome po turgavietę, pasidairome į namukus ir gėles:


Užmatome akmeninę bažnyčią, į kurią užeiti laiko taip ir neradome.


Vakarieniaujame netoli požeminės perėjos ir mano parodytų gėlynų esančioje kavinukėje. Ji veikia numeriukų principu. Maistas paprastas, bet skanus.

Už gerą pradžią dar padarome degtinės šlakelį kambaryje ir sutarę, jog dėl karščio į rytdienos žygį vertėtų išeiti apie 6 valandą ryto, einame gulti.