Ligūrijos rivjeros atspindžiai

Mano akimis žiūrint Monakas, palyginus su tais mažučiukais gražučiukais kaimeliais, tikras š... Šalia būnant gal ir reikia kartą gyvenime užsukt, bet daugiau tai nemanau
Nesigavo sulaukt pabaigos, laukiu tęsinio

, pastebėjimas galingas
Aišku, specialiai tik ten važiuoti, tai ką aš žinau, bet va, teisingai pastebėta- buvom visai netoli, tai kaip čia neužsuksi ir tuo pačiu pajūriu prvažiuot ten taip gražu . Nors iš tikrųjų tie kaimai, tai kažkas tokio bent jau mums

Na gražu ir ten, bet nėra to mielumo ir jaukumo, toks šaltas atrodo

9 diena – Lavina, Albenga

Saulė šviečia nuo pat ryto – paskutinė mūsų diena Italijoj.
Greit nuvažiuojam iki Pieve di Tecco – ten vakar nužiūrėjom visokių sūriukų, pesto padažo, tad reikia paskubėti kol neuždarė parduotuvių .

Tuo pačiu dar pasivaikštom







Smagu stebėt jų močiutes- plaukeliai sudėlioti, auskariukai į segti, lupytės padažytos- eina sau į parduotuvę




Kylam savo serpantinu aukštyn ir pasukam link Lavinos. Tai jos žiburiai kažkur giliai bedugnėje stebino mus pirmajį vakarą. Gatvės tuščios, tik blaškosi vienišas šuo, kuris laikas nuo laiko vis išlenda iš kažkur ir malasi aplinkui.




Netyčia nusukę keliuku, patenkame į kapinaites. Ilgus metus žmonės nugyvena. Jaunesnių nei 80 metų beveik nėra. Nemažai ir besiekiančių 100.

Papildyta:
Grįžtam prie bažnyčios



ir smagiai vėl pasivaikštom







randam šuniuką - asiliuką


Papildyta:
Mums rūpi nusileisti prie upės- apačioje teka upė Giara, bet niekaip nerandame jokio nusileidimo tako. Aišku, jis kažkur yra, bet mes jo nerandame ir viskas. Tačiau visai malonu pasivaikščioti po kaimelį – aplink pilna žalumos, gėlių ir nuostabūs arkiniai tiltai.








Papildyta:
Mūsų namuose mes radom lankstinukų apie Laviną ir ten visur, kaip ir prie keliuko link kaimuko reklamuojama Trattoria La Lavinella. O ką daugiau ir bereklamuot- ji čia viena. Sėdam. Meniu nėra, viskas pasakoma. Imam vietinio vyno ir antipastos. Tiek vynas, tiek maistas puikūs. Maistukas su visokiais įdarais.






Krosnį tai jie ten arbūzais kūrena



Prie gretimo stalo atsisėda dėdulis. Užsisako pavalgyti ir paduoda padavėjai dėžutę. „-Čia įdėkit mano mamai lazanijos,- sako.“ Žiūriu į jį galvoju, jeigu jis jau pakankamai garbaus amžiaus, tai kiekgi metų jo mamai? Koks 100, ne kitaip.



Paprašius sąskaitos, padavėja dar puola vardyti įvairius valgius ir desertus ir lieka nesupratus, kaip čia mes ėmėm ir pavalgėm.

Aruna, labai laukiu tęsinio, be galo smagu skaityti

Laukiu ir as tesinio

Papildyta:



Smagu, kad skaitot

taigi toliau

Grįžtam namo, kiek pralaukiam patį karštį ir vakarop maniškis pasiūlo pavažiuoti iki Albengos, vadinamos tūkstančio bokštų miestu. Albenga nėra didelė, bet turtinga savo istorija. Porą tūkstančių metų atgal šis miestas, buvo vos ne pagrindinė kovos vieta prieš visagalę Romos Imperiją, čia švartavosi Hanibalo laivai.
Istorinis, tik pėstiesiems skirtas senamiestis, turbūt vienas, iš geriausiai išsilaikiusių Ligūrijos pakrantėje. Apjuostas viduramžių siena su bokšteliais saugo senojo miesto paslaptis. Važiuojant į stotį matėsi, kad tai jaukus miestelis. Ir neapsirikom.



Penktadienio vakaras. Bevažiuojant vis matau, kad įėjimas į senamiestį užtvertas ir parduodami bilietai, o neužilgo matom įdomiai apsirėdžiusius žmones. Pasirodo pataikėm į miesto šventę ir tuo pačiu į sagrą
(tai - tradiciniai patiekalai, mėgavimąsis jais po atviru dangumi, kokio nors mažo miestelio pagrindinėje aikštėje, skambant liaudiškai muzikai ir šurmuliuojant prekeiviams ). Ir net keturių regionų. Įėjimas į senamiestį 1 euras. Ech, kaip pasisekė! Gaunam programėlę ir pirmyn.



Senamiesčio aikštėje patenkame į šventės atidarymą. Neilgos prakalbos ir vienas paskui kitą eina, kaip supratom, skirtingų regionų atstovai. O jau rūbelių margumas.






Papildyta:




Čia irgi dalyviai



Šalia malasi dvi vietinės mergytės, pasipuošusios žydromis suknutėmis eisenai, trykštančios tokiu vaikišku žavesiu, kad visiems aplinkiniams iššaukia šypsenas.



Toliau seka senovinės muzikos koncertas, juokdarių pasirodymas. Grūsties nėra, viskas puikiai matosi.













Papildyta:
Traukiame pasivaikščioti senamiesčio gatvelėmis, ir laikas nuo laiko sutinkame regionų eiseną.







Kartu eina abidvi žydrųjų suknelių savininkės, rankutėmis tvirtai laikydamos per vidurį pakibusį minkštą žaisliuką. Jis irgi eisenos dalyvis )

Amatininkų nedaug, bet pažiūrėkit kokius grožius daro.






Papildyta:
Skirtingose senamiesčio vietose- skirtingų regionų sagros – šventė maisto ėdikams.













Apeiname visas, kad pažiūrėti ką jie siūlo ir galų gale nusiperkame paskanauti valgių labiausiai mums patikusioje. Skanumėlis...



Ir vynas iš šių statinių tikrai skanus


Papildyta:
Paskui vėl sukame ratus po gatveles iki sutemų. Randam visokiais įdomiais aprėdais pasidabinusių žmonių.









Pesto padažo gamyba



Užeinam į aikštelę, kur mergaitės ruošiasi akrobatikos ir meninės gimnastikos pasirodymams, bet nelaukiam. Gaila, tačiau reikia grįžti namo, susipakuoti daiktus kelionei ir eiti miegoti. Kitą dieną turim pasiekti Austriją.

Ir kas įdomiausia, besipakuodami pastebėjom, kad čia visiškai nėra dulkių. Pas mus pavargtum nuo tų daiktelių jas bevalydamas vos ne kas antrą dieną, o čia išgyvenom visą savaitę ir nieko .

Arūna, super Tik niekaip nesuprantu, ko grįžusi skundeisi, kad kažkas buvo ne taip Juk nuostabią kelionę apturėjote

Tai, kad nesiskundžiau dėl pačios kelionės , kai kas dar laukia

Arūna, buvau baisiai nekantri ir suradus jau viską perskaičiau Viskas išsisprendė ir gerai, tokie dalykai pasimirš, o liks visi grožiai pamatyti

Ingel, patikėk, iki šiol atsimenam

10 diena- Italija- Austrija
O Dievai, koks saulėtekis !!!!!! Nerealu.





Neįmanoma atsižiūrėt per langą pusryčiaujant. Ir visai visai visai nenoriu niekur važiuoti. Turbūt neveltui galvoje kirbėjo tokia mintis....

Lekiam pirmyn Italijos autostradom, dar pakeliui užsukam degalų. Ir visai netoli pavažiavus nuo degalinės, mašina pradeda plaukioti kelyje. Taigi, ratas nuleistas- visiškai. Blogybė ta, kad turim tik 1 liemenę. Maniškis dar bando mus visus neišlaipinęs pakeisti ratą, bet domkratas tokio svorio neišlaiko. Lipam per tvorelę ir susėdam šalikelėj. Blogiausia, kad tikrai karšta, o jis ten vienas vargsta ir niekuo negalime padėti. Ir dar blogybė ta, kad kažkodėl, nors ir buvo vietos, “zapaskę” turime tik ploną. Reiškia daugiau 70 km per val. negali važiuoti. Reiks ieškoti serviso. Stojam kiekvienoj degalinėj. Kaip tyčia dar nerandam angliškai kalbančių. Vienoj siūlo mums nusipirkti užpildytoją, bet suabejojam. Gerai ir padarėm. Netgi surandam tokį serviso traliuką, bet jis ryškiai apsimeta, kad nesupranta ko ieškom ir siūlo savo paslaugas. Nereikia mums tralo, dar ne. Kažkelintoj pagaliau surandam veikiantį servisiuką.
Diedukas apsidžiaugia klientais, pripučia padangą ir matom, kad visiškai parėjo kordas. Taigi tas užpildytojas niekuo nebūtų padėjęs. Reikia naujos. Diedulis rodo katalogą, kokios padangų kainos. Kokios jos ištikrųjų, niekas nežino. Imsim, o ką daryt. Jis rodo, kad valandos bėgy apsisuks. Aišku, nuskausmino mus atsakančiai, taip sakant, pasinaudojo situacija. Bet ką tu gali padaryti - šeštadienis, autostrada ir dar prieš akis 700 km.



Kad negaišti laiko paskui , sėdam užkąsti. Tuo metu viskas sutvarkoma ir galim riedėti toliau. Pasiekiam Alto- Adidže - vietas, kur pernai atostogavom. Nors ten ir nėra jūros, bet man jaukiau nei Ligūrijoj. Nors Ligūrija irgi graži. Vietom nusukame į nemokamus kelius, nes mokamuose nei iš šio, nei iš to susidaro kažkokie nepaaiškinami kamščiai. Greičiausiai koks vėžliukas pradeda lenkti kiek lėtesni vėžliuką ir taip sutrukdo visą eismą.
Užsukam nusipirkti lipduką Austrijos keliams ir išvažiuojant iš degalinės aplenkiam nemažą dalį kamščio susidariusio pasieny. Ten kažką keliukyje tvarko, tai vat iš karto ir kamštukas. Pagaliau pasiekiam Austriją. Akys tiesiog džiaugiasi. Be galo graži mums ši šalis.









Dar įlendam į Vokietiją ir vėl pagaliau Austrijoj. Matom, kad savo draugus pasieksim labai vėlai. O jie laukia. Paskambinus sako: “-Laukiam, jūsų laukiam, o vis nėra.”
Jau beveik vidurnaktį laipinamės Bad Hall miestelyje. Pabūsim porą dienų pas juos.

11 diena- Bad Hall ir jos apylinkes

Ryte nukrenta dar viena naujiena. Atidžiai apžiūrėjus automobilį, paaiškėja, kad ir kiti ratai ant ribos. Čia vietoj dar pavažiuot galim, bet iki namų tikrai neatlaikys. Šiandien sekmadienis, nieko nesužinosi. Gali nervuotis, bet nieko nepakeisi. Lauksim pirmadienio. O dabar pasimėgausim austriška provincija.

Pusryčiai



Šeimininkė praveda mini ekskursiją į šalia esantį reabilitacijos centrą. Čia ji prieš gerą mėnesį po operacijos taisė sveikatą. Visada įdomu tokios įstaigos svetur. Į palatas neiname- matėm nuotraukoj, bet tai, ką matom aplinkui, viskas pritaikyta žmogui ir jo gerovei. Jauku, nes tik jaukioj aplinkoj žmogus žymiai greičiau sveiksta.
Šį kartą vėl pietaujam netoliese esančioj kavinėj – kalnuose. Važiuojam glūdaus kaimo keliukais – keliai superiniai. Pas mus tai geriausiu atveju žvyrkelis būtų. Nuo vaizdų norisi šokti iš džiaugsmo.





Turim paskubėti, nes liko pora valandų ir kavinė užsidaro.... atostogoms. Patinka man tokie dalykai. Atostogos šventas reikalas ir niekas nesiruošia išspausti paskutinę kapeiką dirbdamas be išeiginių ir neaišku kiek valandų į parą. Maistas paprastas, bet skanus, porcijos didelės.





Papildyta:
aplinka:





Visą dieną galėtum sėdėt su tokiais vaizdais į slėnius











kavinės augintiniai


Papildyta:
Po pietų mūsų svetingas šeimininkas rodo kelią kaimo keliukais nuo kurių atsiveria vis gražesnės panoramos. Netikėtai atsiduriame mažame kaimelyje. Čia jie nori mums parodyti vienuolyną-mokyklą ir bažnyčią - Stift Schlierbach.






Tokios bažnyčios tikrai nesitikėjome. Barokas visom prasmėm. Be galo gausus, net kažkiek bauginantis.











Vienuolyne gamina sūrius, tačiau sekmadienis, parduotuvė nedirba.


Papildyta:
Grįžę į miestelį iš karto patraukiame į parką. Ten, kaip ir kiekvieną sekmadienio popietę vyksta nemokamas koncertas. Šį kartą ištraukos iš Kalmano kūrinių.







Gaunu žinutę iš draugų, gyvenančių Vokietijos Austrijos pasienyje . Jie tik ką grįžo iš Lietuvos, tad šįmet jų nelankėme – buvom tik trumpam susibėgę. Domisi, kur mes dabar esame. O esame tai beveik šalia. Klausiu , gal norėtų iki mūsų pašokt. Žinoma, kodėl gi ne. Rytoj turėsim svečių .