Ligūrijos rivjeros atspindžiai

Noriu į Bambergą

Na,bet apartamentai Net karoliai yra,jei savus butum pamirsus

Įdomus tas viduramžių kaimas , gal dar foto turi. Žiūrint į tuos akmeninius namukus, tarsi laikas sustingęs.

Iš tikrųjų, gyvenimo neužtenka nors mažai daliai pamatyt- bet juk stengiamės, ane
Papildyta:

Va tau jau lomkes, kaip matau Gerai toj Vokietijoj, ypac Bavarijoj- grazu, pigu ir maitina skaniai
Papildyta:


Aha ir karoliu ir skrybeliu , ir kvepalu , ir apredu kooookiu radom
Papildyta:

Jūsų noras- man įsakymas-- prašom toliau

Gerokai po pietų išlendame dar pasižmonėti. Net svajot nesvajojom, kuo bus paįvairintas šis pasivaikščiojimas. Eilinį kartą įlendant į kažkurią bromą, pamatome kabančią žemyn galva guminę vištą. Ir aišku, kai kam būtinai ją reikia patampyt. Į kiemą išlenda močiutytė. Šypsosi ir kviečia mus į svečius.



Juk paskambinom. Kviečia, tai reikia ir užeiti. Patenkame ne į namus, o tiesiog į muziejų. Unikalūs namai. Močiutytė patenkinta pasakoja, pasakoja, viską palydėdama gestais, tad vertėjų tikrai nereikia.






Ką nors pasakyt jai atgal, pagelbėja anūkė besigraibanti angliškai. Užveda ir į antrą aukštą, į miegamąjį, kur ant sienų kabo močiutytės seneliai ir Garibaldžio portretas- jos kažkuris prosenelis kartu su Garibaldžiu kovojo mūšiuose.





Papildyta:
Negana to, nusiveda mus ir į rūsį. Ten grynas sendaikčių lobynas. Net 70 metų motociklas, iki šiol puikiai važiuojantis. Užleidžia gramofoną ir pašokama.







Maniškis per daug nesismulkindamas paklausia, gal galima kavos. Ogi galima, ji jau ruošiama. Begalinis vaišingumas.

Ot tai juoko močiutei buvo,kai sakiau,kad šitą nuotrauką pasiūlysim Lavazzos reklamai



Tuo metu aš greit nulekiu iki mūsų namų ir prigriebiu “Čepkelių” buteliuką. Anas patalpinamas garbingoj vietoj.



Kol verda kava, susirenka visa močiutės šeimyna.



Vaikai gyvena Imperijoj,tad ruošiasi ten važiuoti. Ilgai neužsibūnam, bet pries išeinant mums pridedama saldžiausių figų ir prieskoninių žolių kalnas. Palydi į gatvę ir visiem sutiktiems kaimynams pasakoja, kokius svečius turėjo.

Moralas toks- netampyk vištos kabančios žemyn galva, nes nežinai, kur gali patekti.
Papildyta:
Apžiūrim miestelio parkelį kartu su žaidimo aikštele. Kiek pastebėjom, kiekvienas, net mažiausias kaimas turi tokias vaikų žaidimo aikšteles. Dengtoj estradoj randam mums mielą trispalvę.



Smagu klaidžioti gatvelėmis





naujas raganų transportas








eisim ir su jais pasisveikinsim )




Grįžę kiek pavakarojame žvakių šviesoje ( to gero ten kalnai) prie atidarytų langų su vaizdu į kalnus. Gavosi tokia tinginio diena, bet po šitek važiavimo, mums jos ir reikia.

Arūna, super Tik bais norėtųsi, kad čia būtų daug greičiau nei mytripsuose Ir norėtųsi sužinoti, kur ten pats cimusas buvo

man tai vienas is smagesniu dalyku kelionese kai gali va taip smagiai pabendrauti su vietiniais zmonemis

Nu jau tas kaimelis ir jo svetingieji gyventojai... fantastika O močiutės namai-muziejus tai išvis kažkas tokio... Nors ir "jūsų" namai ne ką teatsilieka...

Laukiu tolimesnių nuotykių

super

dabar jau ir galvoju, kuris cia tas ir buvo
Papildyta:

tikrai
Papildyta:

Aga - tokios aplinkos labai gerai nuteikia
Papildyta:

dėkui
Papildyta:
5 diena- Cinque Terra

Ryte keliamės kiek anksčiau. Tikslas -Cinque Terra, į kurią važiuosime traukiniu. Automobiliu maltis ten tik laiko gaišimas. Nuriedame iki Albengos geležinkelio stoties. Prie pat stoties nemokamas parkavimas- valio! Traukinys po kelių minučių, tad skubiai perkam bilietus pirmyn iki Riomadžiore - paskutinio kaimelio ir atgal, kad paskui nereikėtų kalbėtis su automatais. Ir nepamiršti pasižymėti. Gerai, traukinys tiesioginis. Čiukši pačiu pajūriu, tad vaizdeliai pro langus nuostabūs. Gali graužt sumuštinius ir vėpsoti į jūrą ir pakelės stotis. Pakeliui Genujoj įlipa paauglių būrelis ir sėda prie pat mūsų. OOOO – įlipo tik 5 mergaitės, o triukšmo kaip nuo 200 . Ir beveik visos kalbos apie madas. Gerai, kad netoli važiavo.

Po dviejų valandų pasiekiam Riomadžiore. Mūsų dideliam nusivylimui uždarytas ne tik Meilės takas, bet ir kelias nuo Manarolos iki Korniljos. Pasigrožėti jūra galime tik pačiose tako prieigose.





Tiesa, TIC nurodo, kad iki Manarolos galime nueiti kitu keliu. Ką gi, eisime. O, kad būtumėm žinoję, kas mūsų laukia. Per Riomadžiorę traukiam link kito tako.




Nuorodų jokių, tad pasigaunam vietinį, kuris vėlgi itališkai bando mums paaiškinti kur eiti. Per tiltą, ir va, kalnas, ten laiptukai, kuriais reikės lipti. Taaaip, patekom, bet negi neužlipsim? Teko lipti įvairiai, bet šitaip dar niekad. Kalnas labai status, karšta , pavėsy gal kokie 34, o jo nelabai ir rasta, vėjo praktiškai jokio, laiptai aukšti. Iš pradžių lyg ir nieko, bet paskui nuo karščio ir statumo pradedi nesuprasti ką čia darai. Vienu momentu sustojus pagalvojau, viskas, nelipsiu, nebegaliu, mirsiu čia be vandens( jis jau kiek palipęs aukščiau) ir ras čia tik išdžiuvusią mano mumiją. Bet kažkaip susikaupi ir autopilotu vis palipi po kelis laiptelius. Galvoje viena mintis- TURISTO IDIOTO. Ir taip iki viršaus. Dabar kai pagalvoji, Meilės taku tik 1 km – takas lygus, eik sau pasišvilpaudamas. O ėmė, parazitai, ir uždarė. Bent TIC būtų pasakę, kad maršrutas ne iš lengvųjų. Būtumėm žinoję, būtumėm kuom nors važiavę, bet dabar gi nesileisi žemyn.

čia kažkur vidury kelio taip atrodė, bet nelabai atsimenu



Šiaip ne taip pasiekiam viršūnę. Visa laimė, kad čia yra pavėsinė su suoliukais ir šalia vandens kranas. Juk visas kalnas sodai ir daržai, tad vanduo būtinas.



Iš pradžių vanduo vėsus, bet vėliau bėga gerokai šiltas- matyt vamzdžiai paviršiuje, tačiau džiaugies ir tokio vandens gavęs. Piliesi ant galvos, rūbų – juk vis tiek tuoj išdžius. Ilsimės pakankamai .

Kai kas net labai nekaip jautėsi



Nuo viršūnės atsiveria nuostabūs vaizdai į jūrą, bet dar iki galo nesuvoki kokį grožį matai.





Papildyta:
Belieka nusileisti į Manarolą. Ir kas čia sakė, kad leistis sunkiau nei kilti. Laipteliai aukšti ir dar siauresni, nei ten kur kilom, bet leistis, tikrai palyginus vienas juokas- svarbu tik vietomis nepaslysti. Akims atsiveria sodų ir daržų terasos. Ir vėlgi, tų pačių „tinginių“ italų padarytos.




Manarola žavingai spalvota. Aišku, kaip ir visų šių miestelių, gatvės kyla arba leidžiasi, arba lipi laiptukais- juk kalnai.






geležinkelis palei jūrą



Krentame užeigoj užkąsti. Jau visai nesvarbu, kad tai užeiga su staltiesėm, kur imamas staltiesės mokestis. Užtat gaunam atsakančią antipastą. Kad žinotumėm, kaip skaniai mes valgėm. Nuostabiausių valgių asorti.








Papildyta:
Vėliau ledai ir pažiopsojimas į tuos „bepročius“, kur šokinėja nuo uolų į vandenį.






Miesto pliažas akmenai, smėlio nerasta.











Eiti iki sekančio miestelio tikrai nėra jėgų, o ir neaišku koks maršrutas laukia, tad nusprendžiam plaukti laivu iki Vernazos.
Nusiperkam bilietus ir dar kiek iki laivo bimbinėjame po miestelį.




Papildyta:












Atplaukia mūsų laivas




Papildyta:
Manarola tolsta




Aišku, plaukiant laivu, Kornilją tenka praleisti, bet ji labai gražiai atrodo prilipusi ant kalno.






Vernaza mus irgi pasitinka spalvomis.









Mūsų bendrakeleivis randa prieigą prie interneto, tad turim laiko pasimėgauti greitąja jūrų gėrybių užkanda (irgi labai skanus valgiukas), ledais ir sėdint ant laiptelių stebėti miestelio gyvenimą.



Grįžti traukiniu pasirodo reikės su dviem persėdimais – Sestri Levante ir Genujoj. Jau vėliau važiuojant pagalvojom, kad galgi buvo koks vėlyvesnis tiesioginis traukinys , bet yra kaip yra. Gerai, kad turėjome atgalinius bilietus. Niekas stotyse nedirba, net informacijos nėra pas ką pasiklausti. Tik lentos su Departure ir Arrivare- pats ir gaudykis, kur ir kokiu laiku tavo sustojimai. Genuja, didelis miestas, stotis nemaža, bet iš darbuotojų šmėžuoja tik budintis policininkas, kuris nesileidžia į kalbas.
Į Albengą grįžtam apie 12 nakties. Vėl savo serpantinu kylam į kaimelį, tačiau dabar jis neatrodo taip toli, kaip pirmą kartą.

Kas kas - aš , bet gi laipteliams tai netaikoma

Tas lėkštes prašom man, staltiesė yra ir vyno turiu

o tai ne visas kelias laipteliai , tik zymiai didesne dalis

Bet zinok kaip pataikei- pati su staltiese lekciau is paskos tiems valgiukams

Aruna, ačiū, kad pakvietei jau po pietų tas maistelio nuotraukas pažiūrėt Ir tai sugebėjau apsiseilėt, mano gyvenimo moto gi "Neduok pakalbėt, duok pavalgyt"

Greičiau tik rašyk savo fotoreportažą Noriu jį visą iškart kaip saldainiuką išsilukštent ir suryt Nors dabar, kai jau įlindau, galiu ir neturėt tiek valios