Seniai seniai į "Lietuvos pionierių" parašiau aršiai kritišką atsiliepimą apie ten spausdintą gyvojo (gal jau nebe - aš nekalta
) klasiko apysaką. Autorius skolingas neliko, vos iš pionierių nepašalino
Niekam netaikau, tik noriu pasakyti, kad mūsų (ir mūsų margo kolektyvo t.p.) reakcijos į kritiką ir net reakcijos į reakcijas yra labai skirtingos, kas tik atspindi tą kolektyvo margumą. Aš tai neitin linkusi nei kam rankų laužyti, nei kupros lyginti. Man net savotiškai įdomiai per tas reakcijas skleidžiasi asmenybės. Būna, kad ir lengvai suerzina, ir į kokį akligatvį nugena, bet kai pagalvoju, kad niekas, o niekas! šiame pasaulyje nėra įvaręs tiek nevilties, kiek tas, kur upelyje gyvena
, (dažniausiai) apsisuku ir einu savom ligom sirgti
Nes galima įsiipainioti į pasaką be galo: į klausimą "kodėl mano replika priimama taip ir anaip", respondentas visad gali atšauti "o kodėl mano replika ir anaip ir taip"
Ir taip gali suktis ratu iki nukvakimo, kol vienas kuris neištvėręs reziumuos : "ты виноват уж тем, что хочется мне кушать"
Alabama, žinoma, tik tau rinktis, man, tarkim, būtų gaila, jei nustotum puošti temą savais darbais. Esu tikra, kad niekas čia nesusirinko charakteristikų rašyti
Viskas daug paprasčiau
Arba ne