Fotografijos pradžiamokslis

iš tikro man nepatinka FS, kuriose yra viskas sustyguota (čia ne pasiteisinimas dėl mano nuotraukos, tiesiog išsakau savo nuomonę): pirštai vienaip, akys kitaip, kojos ten ir šen, man įdomiau yra užfiksuoti emociją, jausmą, natūralumą, o kai pradedi modeliui aiškinti, kad kojos taip, anaip, jam jau jausmo išreikšti nebeina. gi jie netikri modeliai, o tik žmonės, kurie nori gražių nuotraukų, bet jų akims gražių. Žinau, kad Jums niekad neįtiksiu, bet man svarbiausia įtikti jiems. Suprantu, kad nereikia ignoruoti taisyklių, nuo to nuotraukos tik gražesnės, bet jei aš pritaikysiu viskas taisykles, o jausmo nebus, tai kas tada?

Be abejo jausmas yra svarbiausia. Bet reikia mokytis sustyguoti viską taip, kad tikrai jis būtų, niekur nedingtų. Ir išmokti pasitelkti kitas priemones, pavyzdžiui, aplinką ir šviesą.
"<...>nuotraukos darymas prasideda dar toli gražu iki fotiko užraktėlio nuspaudimo.ta proga susiskambinate, susiderinate susitikti, susitikusios išgerete kavos, paplepiojate apie (būtinai) bernus, kad adrenalino kraujyje padaugėtų ir nuotaika pakiltų, paskui užsukate ne į prekybos centrus, bet į bent jau dailės parduotuvę, nors žinote, kad geriausiai būtų aplankyti parodą, kad iš ten pasikrauti kūrybinės energijos arba rasti kokią idėją, paskui apsitarete kokią čia vietą pasirnkti, nes prieš tai visą savaitę važinėjote po apylinkes ir ieškojote tinkamų įdomių vietų su neįprastu, kažkuo išsiskiriančiu fonu ir nusprendžiate, kad šios fotosesijos esmė bus judviejų fotosesija vandenyje, nes vadovausitės atitikties principu ir mergaitės švelnumą stengsitės stiprinti vandens švelnumu, jaukumu, gaivumu. Atvažiuojate. Kol tu Laurute dėliojiesi savo fotogarfo mantą, tavo fotomodeliukas, Būtinai tylėdama vaikštinėja pakrante, žiūri kaip čia gražu ir po truputį po truputį pripranta prie judviejų pasirinktos vietos t.y. įsijaučia į pasirinktos vietos energetiką, kad jos dvasinė būsena, jausmai susitapatintų su aplinkos būsena. Tai gali užtrukti ir valandą ir pusantros, o gal užteks ir 15 minučių. Viskas priklauso nuo žmogaus sielos jautrumo. Tu kantriai lauki ir netrugdai. Tik ji tau pasako, kad jau galime pradėti. Iš visos krūvos atsivežtų rūbų Ji išsirenka šią melsvą skarelę, nes vėl vadovaujatės atitikties principu ir žinote, kad nuotrauka gera tada, kai joje yra ne daugiau kaip trys pagrindinės spalvos ir Ji skraistės spalvą derina prie vandens spalvos. Brendate į vandenį ir tavo modeliukas užsimerkia, o tu kantriai lauki, nes Ji tuo metu prisimena savo vaizduote tos dailės parduotuvės atmosferą, ir kokį nors paveikslą, kuris jai įsiminė, Tu susikaupi ir kai Ji atsimerkia  Tu jau pasirinkusi tinkamą rakursą, nes turėjai laiko viską įvertinti,  spaudi fotiko užraktą (tuomet Tu išvengsi visokiausių šiukšlių kaip kad pirmoje nuotraukytėje ,žr. dešnyjį viršutinį kampą).  Štai tada aš, žiūrovas, ir matau jos akyse to atsiminimo dėka, perteikiamą akių žvilgsniu ano paveikslo energetiką kuri liko Joje ir prisiminino dėka dabar atgimė, lygiai taip pat galima prisimnti suvažinėto katino vaizdą, kad akių žvilgsnyje būtų nerimas, arba draugo dovanėlę jeigu reikia, kad akyse atsispindėtų džiaugsmas  ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau. Jai reikia išmokti atsikartyti buitiškumo atmosferos, kad kasdienybės rutina nesivilktų iš paskos ir neslėgtų savo nuobodumu. Jau kai neturi ką prisiminti reikiamam jausmui savyje sukurti iš bėdos padeda 32 padauginti iš 23 :0 tai tuomet akyse matysis, kad ji bent mąsto kiek čia bus, o ne tuščiai spokso į objektyvą, kad tik gink dieve nesumirksėti ir akys didesnėmis atrodytų. Nuostabi mergaitė, bet jai reikia padėti išmokti kaip būti ne seksualiai, o kaip būti jausmingai, o tau kaip mąstyti, galvoti fotografiškai, nes visas fotografavimas prasideda toli gražu ne nuo užrakto paspaudimo."
Albertas K.

Suaimanavau perskaičiusi bold išskirtą sakinį, apie kažką ryškiai per blogai galvoji - apie mistinius MUS ar apie save, esminio skirtumo nėra. Ką galiu pasakyti po to - bad bad panda   Tai panašu į idee fixe, galop, niekada nesakyk niekada   ir nepamiršk, kad žinot gali tik tiek, kad nieko nežinai MES, patikėk, žinom ne ką daugiau
Aš nieko prieš natūralumą (aš už ), nors tokiu atveju, režisieriaus ranka vis tiek turi būti, ir dar ne bet kokia, o KIETA, bet nepastebima. Juk tai vis tiek nėra tas kadras grynai iš gyvenimo, netikėtai aptiktas, paties gyvenimo ir surežisuotas, ir sukomponuotas. Esminius dalykus vis tik, galvoju, vertėjo aptarti dar prieš FS: sužiūrėti detales, kompozicines schemas, įspėti merginas, kad pasistengtų nesikūprinti (jų pačių labui, ar ne taip?). O paskui gaudyk į valias tai, kad vyksta, leisk joms įsišėlti, užsimiršti, padaryk daug kadrų, iš jų atsirink vykusius, kur nepradingsta profilis ar fokusas, tos pačios emocijos ir natūralumas.
Ir dar. Man atrodo, kad vis bandai išvengti sunkumų tiesiog teoriškai, kitąsyk nė nemamėginusi. Todėl daug tariamosios nuosakos ir išankstinio pesimizmo. Tos taisyklės, tikėtina, iš pradžių gal ir jausis kaip šuniui penkta koja, bet kai prakusi, jas turėtum tiesiog pamirši, jos pačios veršis į kadrą, vedžios tavo ranką ir akį, nesukeldamos didesnio diskomforto, jos bus tavo dalis, o ne svetimkūnis (kol neatsiras poreikis laužyti joms sprandus ).

***

Ka,  , tik dabar pamačiau

Liūdnas vakaras - nieko nereik fotografuot namų darbams...
O kodėl negali būt dar vienos namų darbų užduoties??

Na mergaitės, atnešu dar vieną foto komentarams