Angelų mamos

Sirdy veria labai , kai buvom Palangoje tada isgelbejo mane akiniai nuo saules , dukterecia tada taip graziai zaide o as sedejau ir ziurejau i jura ir mintyse galvojau kaip jos cia graziai zaistu, asaros akyse tik susikaupe viena kita asara kazkaip sustabdziau kad niekas napamtytu nes pagalvotu ot gy durna merga sedi ir verkia. Bet tik tas supranta kai zino si jausma. Treti metai ateina kaip jos nera.

Po pirmos netekties, antras nestumas padejo, pradejau vel gyventi, sypsotis, atsirado viltis, kad viskas bus gerai, bet ir vel smugis, skausmas dar didesnis. Spalvotas gyvenimas tapo vel pilku.....Kasdien kovoju su savimi, kad reikia susiimti, reikia save myleti.....
Pasistengsiu ten neapsiverkti, nesureiksminti visko, nelyginti ir negalvoti. Na va, jums issikalbejau, nes niekam to nepasakysi, visi tik, reikia susitaikyti, gyventi toliau ir t.t. Nu tai protas irgi man taip sako, o sirdis, ka daryti su ja, kaip jai paaiskinti.

Sirdziai neisakysi
Jetau,kiek tas zmogus pakelia visko gyvenime.
Ypac Angelu mamos....

Jai ir apsiverksi manau kas ne kvailas supras tave, o kas ...tai nekreipk demesio gal tau lengviau bus .

, niekas nesupras, tai jau tikrai.
Papildyta:


Nenoriu vyrui sugadinti gimtadienio, tai del jo jau pasistengsiu. Jis gana gerai reaguoja. Nuvaziavo pas juos, ir su vaiku pazaide ir palaike ant ranku ir kalba ramiai apie ju vaka ( pvz. su broliu), atrodo kad jis visai vaiku gyvenime situ neturejo. Jis susitaike ir gyvena toliau. Na bent man taip atrodo. Bande ir man papasakoti apie vaika, bet pasakiau kad man neidomu, nenoriu klausyti.

Sveikos mamytes

Labai noriu issisneket.. Nebepakeliu to....

Antras menuo kaip esu tuscia.. Butent sis zodis apibudina mano busena - tuscia tiek fiziskai tiek dvasiskai. Jauciuos taip pat kaip Anggell - nepilnaverte,tuscia,be prasmes.. Atrodo gyvenimas verda,bet kazkur salia manes. As sugebu tik stebeti ji,bet ne dalyvauti jame..
Darbe sugebu but pakankamai linksma,neparodau to skausmo,kuri jauciu,bet ir dirbt nebesugebu.. Pries nestuma darbas buvo mano aistra,dabar tesugebu ziuret pro langa ir galvot apie Ja.. Bijau,kad nebesugebesiu dirbt.. Kad taip galiu susizlugdyti dar labiau..
Su vyru jau stengiuos apie tai nesneket,o jei sneku tai minimaliai,nes matau,kaip jis kankinasi mane tokia matydamas.. Vyrai manau lengviau tai pergyvena.. Taciau kai lieku viena uztenka tik minties apie tai ir pratrukstu.. Asaros ne bega,jos teka upemis.. Tai ne verkimas,o staugimas balsu..
Is kur gaut tos stiprybes ir kantrybes?kaip susitart su savim,kad viskas bus gerai? Pradedu bijot saves,kai viena diena atrodo viskas gerai,o vakare apima tokia isterija,kad nezinai kur detis.. Bijau del vyro,del seimos,kad gazdinu juos savo nepastovumu.. Tai pereina i depresija pergyvenau depresija,kad tiek metu nepastoju,euforija jauciant judesius ir toki skrydis zemyn... I bedugne...

Zlugdo tas laukimas.. Birzelio 9d pagimdziau,o isvadu dar neturiu.. Klinikos ignoruoja,o per aplink suzinau,kad mano atvejis neeilinis,daromi papildomi tyrimasi,geriausiu atveju bus atsakymas po triju sav.. Dar trys savaites nezinios,laukimo,teoriju kurimo..

Kazkodel tikiu,kad gavus isvadas nurimsiu.. Bet jei tos isvados tik dar labiau suzlugdys mane? Turiu vilties,kad tai kas ivyko neitakos sekancio nestumo ir as galesiu greit pastot,o jei ne? Jei negalesiu...? Gal netgi niekada...?

Atsiprasau uz padrikas mintis... Turbut pilnatis veikia..

Apkabinimas visoms Angelu mamytems stiprybes Jums..

Evelinute gerai kad issikalbejai, as tave puikiai suprantu, ir manau kitos mamytes irgi. Man kaip ir tau, skaitydama maciau save. Su vyru irgi apie tai nesneku, nes jeigu tik ka nors pasakau, noriu issikalbeti, jis sako " tik neprades is naujo", kaip jo nera verkiu, kaip grizta namo mato kad verkiau, klausia " kas atsitiko? ", sakau, nieko, tada " a nu aisku".
Kada laukiau isvadu irgi taip galvojau, kad nurimsiu, kazkiek nusiraminau aisku, bet labiausia padejo antras nestumas. O dabar as irgi turiu tokius klausimus ar galeciau dar pastoti?, ar galeciau pagimdyti gyva maziuka?, ar kada nors galesiu grizti ne su tusciom rankom namo? O jeigu ne?......
Su vyru buvome pas genetike, padareme kraujo kariotipa, bet atsakymas bus tik spalio menesi.

Sveikos


Pas mus viena mamyte lygtais Inezzza irgi neteko dvieju vaikuciu is eiles.. ir dabar jau jos mazasis zengia pirmuosius zingsnelius..O irgi galvojo gal jau nebebandyt, neiseis, daresi genetinius tyrimus pastojus... Tikiu Angell kad kazkur sedi tavo vaikelis ant debeselio ir laukia kada gales nutupti i tavo glebi


Kur daugiau issikalbesi jei ne cia...Tos isvados.. Nepalengvina js nieko. Mano mergyte kai gulejo reanimacijoje as zinojau kad ji serga, kuo serga ir kad ji mirs ir patikek nuo to tikrai nelengviau... Gal tik ta mirtis maziau netiketa buvo.. Linkiu kad isvados bent kiek tave apramintu.

Sveikutės, Angelų mamos Vakar sukako du mėnesiai, kai mūsų Angeliukė gimė ir išskrido... Nuėjau į bažnyčią, uždegiau žvakelę, kaip ir kas vakarą, sukalbėjau maldelę... Tikiu, kad malda yra vienintelis kelias pas Ją, mūsų vienintelę... Tikiu, kad malda galiu Jai padėti, paprašyti, kad ten aukštai Ją globotų ir saugotų taip, kaip nesugebėjau aš... Nepraeina nei diena, kai apie Ją nepagalvočiau... Ši vasara, kuri turėjo tapti džiugiu laukimo laikotarpiu, man pirmąkart gyvenime tokia ilga... dienos "tuščios"... jaučiu, jog "stumiu laiką", darau tik tai, kas neišvengiamai būtina... kitkam nekyla rankos... ir vis tas kaip ir kiekvieną kankinantis klausimas - o jeigu daugiau stebukliukų - broliukų ar sesučių nebus?.. Visos išgyvename tą patį...

Tauskute, džiugu, kad šauniai paatostogavai


kumpiene, galbūt šis etapas išties sunkus, bet juk bus ir baltų dryžių. Privalo taip būti!


bet juk malonu džiaugtis, tiesa? džiaukis ir tuo mėgaukis iš visos širdies


Angell, toks jausmas, kad apie mane rašai... Aš irgi bandau save įtikinti, sau padėti, atsitiesti, bet kol kas bergždžiai...


Tikra tiesa. Kasdien kylam į kovą su pačiu savimi... Protas tarsi supranta, o širdis negali paleisti...
Man, be viso to, dar sunku kovoti su kaltės jausmu... galbūt, jei būčiau niekur nekeliavusi, taip nebūtų nutikę... galbūt galėjau daryti taip ar kitaip... Daugiau klausimų nei atsakymų... Žinau, kad nieko nebepakeisi... bet jaučiuosi tokia kalta prieš savo dukrytę...


Evelinute, jaučiuosi lygiai taip pat... vėlgi tarsi rašytum apie mane... man irgi sunkiau sukoncentruoti save darbui... sunku sutelkti dėmesį, nes mintys kažkur ten... kur Ji... bet tuo pačiu žinau, kad darbas mane nors šiek tiek priverčia susiimti. po darbo vėl tas pats - visokios mintys ir jausmai neduoda ramybės... kankina... vėl ašaros... pyktis... net nežinau ant ko ir dėl ko... susierzinimas... dėl to, aišku, kenčia patys artimiausieji... aš irgi tarsi suprantu, kad nenoriu tokia būti, nenoriu taip jaustis, o išlipti nesugebu... atrodo, kažkas neleidžia... vieną dieną, rodos, susitaikiau, kitą - vėl duobė... tikriausiai mums iš viso to išsikapstyti neleidžia ne tik tai, kas įvyko, bet ir to, kas bus toliau baimė... ypač, jei yra rimtų kliūčių ar sunkumų pastoti... taip, kitas vaikutis - broliukas ar sesutė - galėtų ne išgydyti, bet padėti išsigydyti žaizdas, bet kas jeigu to nebus...
Vyras mane ramina, kad mūsų Angeliukas bet kokiu atveju turės broliukų ar sesučių - jei nepavyks mums, įsivaikinsim, juolab kad daug seniau tokių pamąstymų turėjom... bet kaip žinoti, kad sugebėsi besąlygiškai jį ar ją pamilti?.. Aš netgi kartais matant mažutį vaikutį pagaunu save galvojant, bandant pajausti, ar sugebėčiau pamilti, jei būtų taip... Mes save guodžiam netgi tuo, kad jau esam tėvai, kad apskritai turėjom kad ir trumputę laimę tai patirti... pagalvoju, ką jaučia tie, kurie apskritai niekada to nepatiria? ką tuomet jie išgyvena...

evelinute, aš pagimdčiau gegužės viduryje ir rezultatų dar neturiu... bet aš jų taip labai jų ir nelaukiu ir jokių aiškių priežasčių sužinoti nesitikiu - suprantu, kad jie jau nieko nepakeis ir ramybės nesuteiks... juolab, kad darėme tik bakteriologinius tyrimus, skrodimo daryti nesutikome... ji mums atrodė tokia mažutė, trapi ir jau tiek daug iškentėjusi...
Man asmeniškai, malda yra tai, kas padeda rasti nors šiokį tokį nusiraminimą... Tikiu, kad malda galiu Ją pasiekti, padėti Jai, sau, mūsų šeimai... Mūdu su vyru, priešingai, stengiamės apie tai kalbėti... Labai daug apie tai kalbėjome pirmąsias savaites... ir tebekalbame, kai to norisi... o to tikrai labai norisi... mes netgi nesistengiame Jos užmiršti, nes Ji visada yra ir bus su mumis... Vyras man nuolat tai primena Ir mane tai labai gydo..
Apskritai, vyrams galbūt sunkiau atvirauti, nors jie jaučia tą patį, bet dažniausiai išgyvena tyliai, galbūt jie ne taip stipriai jautė tą emocinį ryšį su vaikučiu, todėl jiems Angelus paleisti lengviau... Evelinute, galbūt pabandyk pasikalbėti su vyru apie tai...


Anggell, bet kentėti vienai, manau, negerai... būtų kur kas lengviau iš to skausmo, liūdesio išsivaduoti, jei tuo dalintumėtės kartu... Galbūt pabandyk savo vyrui paaiškinti, kaip Tau svarbu yra kalbėtis... išsakyti, ką išgyveni, kas neramina, kaip elgtumėtės vienu ar kitu atveju... Be to, manau, kad kai mūsų vyrai klausia, kas atsitiko, sakyti, - nieko, - yra didelė mūsų, moterų klaida... Juk sakydamos "nieko" širdies kertelėje dažniausiai tikimės, kad visgi mūsų vyrai pastebės ir supras, kad kažkas ne taip... Bet juk vyrai yra skirtingi, dažniausiai jie neturi to šešto jausmo...
Taigi visoms, tuo pačiu ir sau, noriu palinkėti neslėpti savo jausenos po žodžiu "nieko", jei širdis plyšta iš skausmo, tikintis kad kažkas visgi tai pastebės... Padėkime kitiems padėti mums Beje, praėjus šiek tiek laiko po to, kas atsitiko, MV man priminė santuokos priesaikos žodžius ir susimąsčiau, jog santuokos dieną nežinome kokie išbandymai mūsų laukia ir kokią prasmę į juos tą džiaugsmingą dieną "įpiname"...

Na siandiena ateinu pas jus su gerom ziniom Mes esame jau nebe vieni, pas mane apsigyveno po triju metu lygiai be keliu dienu pilvuko gyventojas

Tauskuteeee Labai labai sveikinu jus. Nuostabios zinios.