Angelų mamos

#385
QUOTE(Lauryte80 @ 2013 11 08, 19:37)
Priimkit ir mane ..

... priimsim, širdele...

QUOTE(Lauryte80 @ 2013 11 09, 11:14)


as buvau tikinti, daug meldziausi.. dabar nebetikiu, netgi pykstu..

Kaip ir aš..



Šiandien nuvažiavau Jos aplankyti. Šalia augantis ąžuolas jau numetęs paskutinius lapus, nurinkau. Pritūpiau ir žiūrėjau... tas baltas angelas, tos baltos gėlės, tas vardas.... per Vėlines neverkiau... šiandien, dabar susigraudinau..

..man taip norisi Ją turėti.....
Atsakyti
#386
Lauryte80 uzjauciu, stiprybes Jusu seimai , daug stiprybes ir vilties verysad.gif
Degu zvakute Jusu mergaitei verysad.gif [*], nera zodziu, man tiesiog suspaude sirdi verysad.gif

As irgi per Velines neverkiau, bet grizus namo negalejau sulaikyti asaru. Vel prasidejo nesamoningi sapnai, sapnuoju kapines, renku geles ir zvakes......

Kokia ji jau didele butu 1.6 m. wub.gif
Atsakyti
#387
Sveikos mamytes, aciu uz palaikyma... As toliau einu is proto, taip noriu prisiglausti, pamyluoti.. kai suvokiu, kad to niekada nebebus, verkiu, verkiu.. Artimieji paragino uzsirasyti pas psichologa, ryt eisiu, bet nemanau, kad padės..Gal vaistu kokiu israsy, nes nebepakeliama darosi...
Atsakyti
#388
QUOTE(Lauryte80 @ 2013 11 11, 11:51)
Sveikos mamytes, aciu uz palaikyma... As toliau einu is proto, taip noriu prisiglausti, pamyluoti.. kai suvokiu, kad to niekada nebebus, verkiu, verkiu.. Artimieji paragino uzsirasyti pas psichologa, ryt eisiu, bet nemanau, kad padės..Gal vaistu kokiu israsy, nes nebepakeliama darosi...

reikia išrėkti, išverkti tą skausmą ir nelaikyt savyje. Kaip normaliai susirgus reik gydytis vaistais, čia vienintelis gydytojas laikas, jo reikia daug, bet tik nepagysi suvisam.
Rašyk čia, net jei ir neatsakys niekas, nelaikyk savyje ir nebandyk vaidint stiprios, juk taip skauda kai liesta, matyta, myluota, glausta... juk atrodo pilni namai dar mažo angelėlio, visur prisiminimai, manau, kad gali atrodyt jog duris atidarysi ir pamatysi ją...
Atsakyti
#389
QUOTE(Lauryte80 @ 2013 11 11, 12:51)
As toliau einu is proto, taip noriu prisiglausti, pamyluoti.. kai suvokiu, kad to niekada nebebus, verkiu, verkiu..

kaip skaudu, laikykis... verysad.gif verysad.gif verysad.gif
Atsakyti
#390
QUOTE(Lauryte80 @ 2013 11 11, 11:51)
Sveikos mamytes, aciu uz palaikyma... As toliau einu is proto, taip noriu prisiglausti, pamyluoti.. kai suvokiu, kad to niekada nebebus, verkiu, verkiu.. Artimieji paragino uzsirasyti pas psichologa, ryt eisiu, bet nemanau, kad padės..Gal vaistu kokiu israsy, nes nebepakeliama darosi...

Kai kam jis padeda.linkiu,kad ir tau bent dalele skausmo sumazintu
labai skauda tave skaityti................ verysad.gif
Atsakyti
#391
QUOTE(Vaivos juosta @ 2013 11 10, 21:17)


..man taip norisi Ją turėti.....

cray.gif
Atsakyti
#392
QUOTE(Lauryte80 @ 2013 11 11, 10:51)

.. kai suvokiu, kad to niekada nebebus, verkiu, verkiu..

Man irgi baisiausia pasidarė tada, kai suvokiau, kad Jos iš tikrųjų nėra....
..tas suvokimas atėjo po kokios savaittės ar poros... ne iš karto.. va tada buvo žiauru.... susivaldyt, susivokt, apsiramint....

..baisu man ir įsivaizduot tavo šviežią skausmą ir gėlą..
Atsakyti
#393
Lauryte80 gal ir gerai nueiti pas psichologa, vistiek nieko neprarasi, gal pades.... gal....

Skaitau ir plysta sirdis is skausmo..... console.gif cray.gif cray.gif cray.gif Viskas labai svezia.
Atsakyti
#394
QUOTE(Lauryte80 @ 2013 11 09, 08:03)
Siandien pirma karta po laidotuviu vaziuosim ant kapelio, asaros liejasi.. Man tiek klausimu ikile, atsakymu nerandu.. gal Jus mamytes jau esate atsake i kai kuriuos klausimus? gal padesite suprasti, susivokti..  ieskau nusiraminimo..  mane kankina abejones ar yra gyvenimas po mirties?  man kaip mamai, labai rupi ar viskas gerai mano mazylei? ar ji ne viena? ar ji ten laiminga? ir kur yra tas "ten" ? o gal ji namuose? tik mes nematom jos? o gal nieko nebera.. gal palaidojom kuneli ir viskas tuo baigesi... Mes tiek meldemes, kad mazyle pasveiktu, nieks musu neisgirdo.. gal nieko nera po mirties..va kiek klausimu, kurie neduoda ramybes.. gal Jus man bent i keleta klausimu atsakysite?

Lauryte, labai uzjauciu jus.
kalbant apie jus uzpludusius klausimus - praeita sekmadieni, t.y. vakar buvau misiose sv. Onos baznycioje Vilniuje. ir kaip kartas kunigas sake pamoksla apie pomirtini gyvenima. be jokios abejones jis, pomirtinis gyvenimas, yra. tik jis nera dabartinio gyvenimo tasa. jis yra visiskai kitoks, visiskai kitokios kokybes ir joks zmogus nezino ir neisivaizduoja, kaip gera yra tame gyvenime.
mano pacios artimas zmogus serga veziu. isgirstas pamokslas mane nuramino. todel dalinuosi pagrindine jo mintimi cia ...
Atsakyti
#395
QUOTE(safyre @ 2013 11 11, 19:26)
ir joks zmogus nezino ir neisivaizduoja, kaip gera yra tame gyvenime.


jei joks žmogus nežino, tai kaip taip užtikrintai kažkas gali teigti?
Atsakyti
#396
QUOTE(Lauryte80 @ 2013 11 09, 09:03)
Siandien pirma karta po laidotuviu vaziuosim ant kapelio, asaros liejasi.. Man tiek klausimu ikile, atsakymu nerandu.. gal Jus mamytes jau esate atsake i kai kuriuos klausimus? gal padesite suprasti, susivokti..  ieskau nusiraminimo..  mane kankina abejones ar yra gyvenimas po mirties?  man kaip mamai, labai rupi ar viskas gerai mano mazylei? ar ji ne viena? ar ji ten laiminga? ir kur yra tas "ten" ? o gal ji namuose? tik mes nematom jos? o gal nieko nebera.. gal palaidojom kuneli ir viskas tuo baigesi... Mes tiek meldemes, kad mazyle pasveiktu, nieks musu neisgirdo.. gal nieko nera po mirties..va kiek klausimu, kurie neduoda ramybes.. gal Jus man bent i keleta klausimu atsakysite?

Lauryte, kaip visa tai pažįstama... console.gif klausimų daugiau negu atsakymų... galbūt niekada nepavyks į juos atsakyti... bent jau ne iškart.. reikia begalybės laiko... laikas neišgydo žaizdų... laikui bėgant tik mokomės prisijaukinti begalinį ilgesį, mokomės su juo gyventi... ir taip kas dieną... Visos mes, mamos, nesiliaujamę galvoję, kaip Jie, mūsų Mažyliai, ten... auginame juos mintyse, širdyse... turbūt kiekviena širdis ir kiekviena šeima turi atrasti savo stiprybės šaltinį... mūsų šeimai stiprybės teikia malda... tikime, kad malda - tai mūsų kelias pas mūsų vienintelę... tikime ir jaučiame, kad Ji yra su mumis...
Negniaužkite sielvarto... jį reikia išverkti, išgedėti... daug kalbėkitės...
ir dar... jei turėsite jėgų ir noro, galbūt ne dabar, galbūt vėliau, nuoširdžiai noriu pasiūlyti perskaityti Lewis knygelę "Ištvertas sielvartas" - joje vėžio paglemžtos žmonos netektį išgyvenančio vyro jausmai... neišgalvoti ir nesumeluoti... mane ši knyga labai gelbėjo... Ramybės Jūsų širdžiai
Atsakyti