As jums papasakosiu apie savo psichologa. kol as verkiau jis tyliai gulejo su manim,kada as uzmigau jis sudraske pagalvele,kada atsikeliau radau balta kambari,turejau sutvarkyti. Kada sutvarkiau ir atsisedau jis sunese man puse savo zaislu,turejau zaisti, ir jis man nepasake kad laikas mano baigesi Papildyta: As jums papasakosiu apie savo psichologa. kol as verkiau jis tyliai gulejo su manim,kada as uzmigau jis sudraske pagalvele,kada atsikeliau radau balta kambari,turejau sutvarkyti. Kada sutvarkiau ir atsisedau jis sunese man puse savo zaislu,turejau zaisti, ir jis man nepasake kad laikas mano baigesi
Cia loterija, kaip ir visose srityse viskas priklauso nuo zmogaus atliekancio savo darba poziurio. Man near buve, kad pasakytu laikas baigesi, dazniau jau as pati paprasau baigti seansa, nes jauciuosi issekusi. Tas issekimas pasireiskia tuo, kad jau buna visko per daug tai dienai, kai imu jausti, kad daugiau nebegaliu apie tai kalbeti. Kaip kai kuri yra pasakiusi vieniems siu specialisto reikia, kitiems ne, vieniems padeda, kitiems ne. Tai tiems kam nereikia, galbut ir randa del ko nereikia - tai ne taip pasake, tai neisklause, tai klausinejo ir pan.
Mano dukryte visa si laika nenoredavo vaziuoti ant kapelio pas sesute. As jos ir neverciau. Taciau vakar paemiau ja po mokyklos ir ji paprase nuvaziuoti pas sese. Nezinau ar tas mokyklos nerimas, ar tiesiog atejo laikas, bet isbuvom valanda su trupuciu. Dukryte pasakojo sesei kaip jai sekas mokykloje, o jau pries pat isvaziuojant pasake, kad "mamyte pas tave vaziuos kiekviena diena kaip ir dabar, o as atvaziuosiu reciau, nes tu, sesute, juk ir taip matai kaip man sekasi, nes sedi ant debeselio ir ziuri pro klases langa". Tada nusiunte oro bucinuka, kuri paleido i ora link dangaus, stipriai mane apsikabino ir pasake, kad "mamyte man kasdiena pazadeji verkti vis maziau, tai tu, sesute, paziurek, kad taip ir butu". Net nezinau kas daresi su manimi, norejau kriokti, begti, pasislepti... Susitvardymui reikejo labai daug jegu...
būtent dėl tų brangiausių esančių šalia randi jėgų gyventi toliau ir būt laimingu. Labai sunku kai vaikas atbėgęs čiupinėja akis ar jos sausos , susijuokus be garso klausia - mama tu verki?...
Man toks liudesys siandien tarpais uzeina.Tvarkiau dokumentus ir uz mirties liudijimo akis uzkliuvo.
Nu taip as noriu savo vaiko....taip noriu....kad negaliu.....kaip baisu pasidaro,kad zinau jog nera,nebus.......
apkabinu
mane siandien nuo ryto ir puola tokios mintys, pamaciau fb mamu idetus rubelius mergaitei ir mintys:
as negaliu nieko savo dukrai pirkt, negaliu dziaugtis ja, nieko negaliu, tik liudet.. kartais tai varo is proto
būtent dėl tų brangiausių esančių šalia randi jėgų gyventi toliau ir būt laimingu. Labai sunku kai vaikas atbėgęs čiupinėja akis ar jos sausos , susijuokus be garso klausia - mama tu verki?...
Jeigu mano maziuke butu arciau irgi vazineciau pas ja kasdien ,man taip to truksta. Mes tik karta per menesi nuvaziuojame,kartai du kartus . Visada kada vaziuojame as tiek laiko eiskau geliu tinkamu zvakiu,atrodo kad nei vienoj ten netinka,netokios. Laimingai istekejusi as ir pati apsiverkiau tik skaitydama kaip graziai jusu dukryte kalbejo su sesute,taip sirdi suspaude,neapsivergti neimanoma...
Sveikos... vakar buvom kapuos, nupirkom žvakę, gėlių...ir nusiteikusi gerai buvau tik nesuprantu kas šykart nutiko, vos pražengiau pro vartus taip susigraudinau, ašsros kaip pupos, prie kapelio raudot pradėjau, vis save raminau, kas čia dabar man nutiko, net dukra sako: mama juk nebeverkdavai, kodėl šiandien verki? Nesupratau ir pati, bet taip suspaudė širdy kažkas, ar čia ilgesys išsiveržė, ar dar kokie užslopinti jausmai, bet pravirkau, gal visko prisikaupė jau...nežinau...
Nesakykim, kad gyvenimas-tai zebras. Geriau tikėkim, kad pianinas: jame juodų klavišų mažiau...
Aš irgi vakar buvau i kapus nuvažiavus...mano berniukui jau būtų pusė metukų,,,kaip atrodo greit laikas eina, o jo nėra...kaip liūdna kad nieko negaliu savo vaikiukui nupirkti, padovanoti...išskyrus gėlių ir žvakučių...Po netekties dažnai klausydavau dainos Akimirka kur Ruslanaas su Evelina dainuoja, daina kuri išreiškia mano jausmus...ir vakar kaip tyčia važiuojant i kapus užgrojo per radiją...taip suspaudė širdį...vos susilaikiau nepravirkus, nes jau seniai nebeverkiu prie kitų, tik kai lieku viena.... dirbu parduotuvėj ir kiek daug mamų su mažais vaikučiais, taip ir nužiūriu kiekvieną ieškodama panašaus amžiaus kaip ir mano Angeliukas...
Ziauriai grazi daina As irgi stengiuosi prie zmoniu neverkti ir nerodyti savo skausmo, net paskutiniu metu daug kas sako kad vel pradejo akys zibeti , kad kitaip atrodau, isisverkiu viena namie, kauke ant veido ir i darba, bet nevisada iseina, bet as stengiuosi. Siandien kol vaziavau namo, taip buvo sunku, nezinau kodel, skaudu pasidare, graudu, net nuo skausmo sunku buvo kvepuoti, namo grizau su asarom, dabar jau ramesne , bandau save nuteikti pazityviai.....
Vakar, eidama miegoti, pasakiau sau, kad neskaičiuosiu - kiek jau...... ....skaičiavau...
.. ant gėlyčių prisagsčiau mėlynų drugelių. Sutūpėm šalia. Virpėjo sparneliai. Nuo vėjo, aišku.... bet širdy vis tiek tikėjau, kad tai Ji pajudino...
dar sakiau, kad neverksiu..... .. irgi neištesėjau...
Lietų šiandien žadėjo... bet dangus toks šviesus.. išsirinkom debesėlį. žiūrėjom žiūrėjom. Ieva sakė, kad jai sesė pamojavo . Miglė sakė, kad matė kažką judant ant jo. ..ir aš žiūrėjau...
kol as verkiau jis tyliai gulejo su manim,kada as uzmigau jis sudraske pagalvele,kada atsikeliau radau balta kambari,turejau sutvarkyti. Kada sutvarkiau ir atsisedau jis sunese man puse savo zaislu,turejau zaisti, ir jis man nepasake kad laikas mano baigesi 
