labas visoms angeliuku mamytems,
Noreciau prisijungti i Jusu gretas, nes zinau, kad niekas geriau uz Jus, isgyvenancias savo vaikuciu netekti nepazista to begalinio skausmo...
Esu dvieju vaikuciu mama - pirmosios dukrytes susilaukeme 2006 m. sauletaji rudeni. Visada su vyru viska darydavome pagal gerai apgalvotus planus. Antraji vaikeli planavome, kai dukryte eis i pirmaja klase. Viskas sklandziai klostesi - pastojau lengvai ir greitai. Nestumas buvo pakankamai sklandus (isskyrus tai, kad nustatytas nesciuju deabetas, taciau ir su juo labai gerai pavyko susitvarkyti per dieta). Laukem savo antrosios dukrytes liepos 22 d., kuri sutapo su mano gimtadieniu. Dar nuvykus liepos 12 d. i gimdymo namus apziurai, buvau nuraminta, kad vaikelis auga, viskas gerai ir jokiu gimdymo pozymiu nematyti. Tad ramiai grizau namo su nurodymu neprasidejus gimdymui liepos 21 d. atvykti i gimdymo namus ir liepos 22 d. susilaukti savo didziausios gimtadienio dovanos, kokia tik galiu gauti
Nezinau kodel, taciau visada, o ypac nestumo pabaigoje jauciau, kad liepos 17 d. bus kazkuo labai svarbi, taciau net sapnuose negalejau galvoti, kad si nuojauta yra baisiausia, kas gali nutikti.
Liepos 16 d. ryta kaip visada atsikelusi labinausi su pilvelio gyventoja, ji nudziugino savo judesiukais (tik tada dar nezinojau, kad tai turbut buvo jos atsisveikinimas su manimi ir siuo pasauliu
) visa diena buvo iprasta, tik po pietu eme darytis neramu, kodel mano mazyle nesimakaluoja - kalbinau, bandziau guleti ir ant vieno sono, ir ant kito, bet nesulaukiau nei vieno spyrio. Nuvykome i gimdymo namus. Net neisivaizduojate, kokia rami i juos vaziavau - jokios panikos, jokio nerimo, vis kartojau vyrui, kad tokia vidine ramuma mane ima bauginti. Priimamajame bande nustatyti tonusus, taciau nepavyko, netrukus atejes gydytojas echoskopu vos pridejes prie pilvo tare sirdele nebeplaka. Nors gydytojas tai pasake tik karta, taciau sie zodziai skambejo dar ilgai ilgai ilgai
Neklausiau nei kodel, nei kaip, tik girdejau tuos zodzius. Toliau viskas vyko taip, kad dariau tai ka sake
Liepos 17 d. nakti gime dukryte. Gydytojai pasakius saunuole, pagimdei visa kiek tik galedama bandziau isgirsti jos verksma, nors galvoje nesustojo skambeti sirdele nebeplaka. Verksmo neisgirdau, tik gydytojos zodzius apie laika, svori ir ugi. Ja paliesti ir pamatyti galejau tik sekunde, taciau ir dabar Ja regiu tokia grazute, uzmerktomis akytemis ir praverta burnyte
Su siuo vaizdu uzmiegu ir keliuos. Perkelta i palata kas karta prasiverus durims vis tikejausi, kad atnesa Ja, mano dukryte, mano princesele
Deja, tas taip ir neivyko
Tik dabar suprantu, kad suvokimas tu iki siol kartais skambanciu zodziu sirdele nebeplaka prasme supratau vos zengusi pro ligonines duris, kai apeme neispasakytas tustumos, veriancio vidinio skausmo jausmas
Tas jausmas taip palauze, kad nebegalejau toliau nei zingsnio pati zengti
Kiekviena vakara guluosi su viltimi, kad prabudus galesiu atsidusti, kad visa tai tik sapnas, labia baisus sapnas
Ir kiekviena ryta netenku vilties supratus, kad tai realybe, kad netekau to, kas yra brangiausia
Jegu keltis is lovos ir bandyti eiti pirmyn teikia tik dukryte, artimuju, ypac vyro ir mamos parama.
Kiekviena diena vaziuoju pas savo angeliuka ant kapelio, kalbuosi su ja ir prasau, kad tik ja kas saugotu, kad tik panesiotu jei verks, kad tik jai nebutu salta ir baisu
Bandau is visu jegu tiketi, kad ji yra salia manes, kazkur visai salia. Jos prasau saugoti sesute, teveli ir mane, o ypac save pacia.
Tas skausmas, tas suvokimas apie netekti ir tustuma kartais atrodo yra toks nepakeliamas, kad norisi pabegti, norisi nebetiketi
Dar kartais pagaunu save nenorincia suvokti to, kas ivyko, gyvenancia kazkokiomis suduzusiomis svajonemis
Skaudziausia, kad nezinau kaip Ji, negaliu Ja, mazyte ir bejegia, pasirupinti