Angelų mamos

su tavimi paklausyk Anggell

Sakote geriau eiti, ar ne?
Ne, niekas nekaltas, tiesiog nenoriu nieko matyti ir dalyvauti, ir sventes gadinti. Nezinau ar pavyktu man ramiai be asaru ten issilaikyti. Aisku nenoriu ir vyro prarasti ir seima noriu issaugoti. Aciu uz palaikyma, matyt reikes dar karta viska apgalvoti. Aciu mamytes uz patarima. Rugseje tikrai nepykstu, aciu kad pasakete savo nuomone. Man tai yra labai svarbu

o kodėl ne?
Juk tai puiki proga nueit į kirpyklą, pasidaryt šukuoseną, manikiūrą ir t.t. Nueit į parduotuvę, kažką naujo nusipirkt. Juk po tokių žygių mes moterys visada geriau jaučiamės , būk graži žmona, kad vyras laimingas būtų, tada ir tu būsi laiminga.
Aš kaip sakau čia puiki reabilitacijos pradžia, nagi mėgaukis ir nebausk savęs, gi neatsisakei vaikų savo noru, turi gyventi toliau
Aš sakiau būsiu laiminga vardan tų prarastųjų, kad jiems aš būčiau laiminga mama, kad esamieji vaikai neliūdėtų dėl to, kad man liūdna, būsiu laiminga, kad man brangūs žmonės neliūdėtų kartu su manim

nezinau, as manau, kad nereikia saves versti,gal dar nelaikas...kiekvienam skirtingai juk...nezinia kaip jausiesidar iki krikstynu, mum, kai praejo daugiau laiko, patogu patarineti, bet kai pas Tave sirdy ir galvoje sumaistis, elkis kaip iseina...kas nores, tas supras ir tave...

Pritariu xiuke - elkis kaip pati nori ir kaip sirdis liepia,
taciau rugseje ir teisi, tai proga istrukt, pasidaryt makiaza sukuosena, pasipuost ir pasizmonet.
skausmas nedings niekada is sirdies, visada gels kaip rozes spygliai pamacius mazucius ir nesciasias..
tiesiog turi su tuo susigyvent, kad ir kaip atrodo butu kartais per sunku..

Nors mano atveju taip pat nedaug laiko praėjo ir nenumaldomai artėja data, kada iš tiesų turėjo gimti mažiukė, visiškai sutinku su rugsėje... Žinau, sunku, tačiau nereikia mums pačioms pasistatyti sienų nuo aplinkinių, galiausiai savo vyro (juk jam tai - svarbus įvykis) rizikuojant savo šeima, jos gerove ir leisti sau paskęsti liūdesy... manau, ateina laikas kai tenka "perlipti per save, savo baimes"... aš, pvz., kylu į kovą su pačia savimi kiekvieną mielą dieną - kažką daryti, kai visiškai nekyla rankos, susitikti su draugais, giminėmis, nedepresuoti, išmokti susigyventi su begaliniu ilgesiu... ir nebijau pripažinti to nei sau, nei tiems, kurie to klausia... tiesiog žinau, kad noriu būti stipri, noriu būti mama, kuria ten aukštybėse galėtų didžiuotis ir džiaugtis mūsų dukrytė
Anggell, vyro brolio vaikutis juk iš tiesų nekaltas, juolab, kad mes taip pat JAU esame mamos, tik mūsų vaikučiai kitokie... galiausiai nuolat teks susidurti su tuo, kas primins mums mūsų skaudžius išgyvenimus - niekur nuo to nepabėgsim. todėl, jei nuspręstum dalyvauti ir tikiesi sulaukti Tau nemalonių klausimų, manau, gali apgalvoti, ką tokiais atvejais galėtum atsakyti neskaudinant nei savęs, nei tų, kurie klausia... taip tik įrodytum kitiems ir dar svarbiau sau, kokia esi stipri... aš dažnai susimąstau, kad neturiu teisės piktintis tais, kurie klausia, nors ir netyčia, bet įskaudinamai guodžia... juk jei pati nebūčiau su tuo susidūrusi, tikriausiai lygiai taip pat nežinočiau, kur ta riba, ko galima klausti, ir kaip paguosti...
Žinoma, reikia nuspręsti Tau, bet juk vienaip ar kitaip kažkada ateis ta diena, kai teks kapstytis iš to liūno...

As tai stengiuosi negalvoti kad arteja ta data, kad jau greit rugsejis ir turejo buti kitaip negu yra dabar. Mane erzina zmoniu zodziai, kad viskas bus gerai ( na ateityj), manau kad gerai jau nebus, nes visada ju truks, muzu maziu angeliuku, arba erzina kada sako, turesie dar tu vaiku, jauni esate.Nereikia man sakyti turesime ar neturesime, is kur jie zino kad bus. Tai jeigu taip pasako, sakau kad taip nesakytu.....

Anggell, kaip puikiai Tave suprantu.. Neseniai susimąsčiau, jog kad ir ką gyvenime beturėtume, niekada negalėsime sau pasakyti "turiu viską, apie ką svajojau"... tai jau ne apie mus... kita vertus, susimąstau apie tas moteris, tas šeimas, kurioms apskritai nelemta patirti to beprotiškai nuostabaus jausmo...

elkitės kaip tinkamos, tik atsisakydamos vykti su vyru jūs jį atitolinat nuo saves.
Mano vyras pasakė - arba kartu arba nė vienas. Kadangi gerbiu ir branginu savo šeimą perlipu per savo principus dėl man brangiausių žmonių.
Lengviausia "plaukiot tam mėšle", bet jei nori išsaugot šeimą reikia stengtis.

Visada galima iš tų krikštynų išeit. Tikrai patarčiau eiti ir dalyvauti, bet sutart su vyru, kad jei blogai jausiesi išeisit kartu. Manau svarbu gyvenime rasti kompromisus, o ne skelbt ultimatumus

Aciu, padejote apsispresti, taip ir padarysiu, eisiu, jei ka tikrai visada galima iseiti. Butinai siandien pasikalbesiu su vyru, kad surasti kompromisa.
Tiesa pasakius pastebejau, kad ir taip mes nutolome vienas nuo kito....... Net nezinau kaip tai atsitiko. Mazai laiko praleidziame kartu.

Tai vat mergyt padaryk jam staigmena , kaip rugseje minejo pasigrazink ir t.t. ir pradek eit visur kartu su vyru , po truputi po truputi ir pamatysi kaip paciai geriau bus ir i nauda tau , aisku sunku tai padryt perlipt visa sita bet reik su imk save i rankas