Išsiskyrusiųjų užeigėlė

Kažkada šiurpą kėlė net mintis apie pažįstamų žmonių skyrybas. Deja, atėjo diena, kai pačiai teko žengti tokį žingsnį, kurį išprovokavo skaudi mylimo žmogaus išdavystė.
Yra kaip yra. Gyvenimas nesustojo, turime eiti pirmyn. O kad būtų lengviau, kviečiu likimo drauges jungtis į būrį ir dalintis viskuo.
Keliaukime į priekį drauge!

Kad galėčiau, bent tam kartui užsimiršti:
- skaitau knygas;
- stengiuosi kuo daugiau bendrauti su draugemis;
daugiau dar nieko nesugalvoju. o siaip, stengiuosi žiūrėti į ateitį. Bandysiu pasikonservuoti daržovių, vis saugiau jausiuosi žiemą.
kažkokiu būdu reikia pataupyti ir pinigėlių, na bent jau stambesniems pirkiniams. galvoju bent nuo 20 lt / mėn. pradėti, tai būtų geriau negu nieko.
kaip jūs elgiatės?
gal turite kokių super receptų ar pan.

kaip siandien laikotes, likimo drauges? as tai tragiskai, visa nakti akiu nesumerkiau, vien mintys kodel? kas bus? ir pan.

Labas,


Na aš turbūt irgi likimo draugė, mano skyrybas irgi išprovokavo vyro išdavystė, nors po to dar bent 2 metus bandėm santykius lipdyti iš naujo. Galiausiai prieš pusę metų išsiskyrėm. Jis dar ilgą laiką gyveno namie, pas mus labai draugiški santykiai, tai net nesijautė, kad viskas...o dabar pagaliau iškrausčiau, ir likau viena su dviem mažyliais, su visa atsakomybe ir visais rūpesčiais. Miegu aš jau ramiai, bet į ateitį irgi žiūriu su baime. Bijau, kad nesusitvarkysiu, kad palūšiu...bijau, kad niekada nebebūsiu laiminga, nors aišku, man didžiausia laimė vaikai, o jie visam gyvenimui...
Turbūt tu, niekados, dar neseniai skyreisi, turbūt pas tave viskas dar šviežia?

mes dar procese. santykiai neblogi, stengiames labai draugiskai, bet daznai pratruksta nuoskaudos is mano puses. jo meiluze laukiasi, tai cia jau nieko nepakeisi. ir skaudu, ir gaila. viduje jauciuosi tragiskai, galima prilyginti tam klausimui: buti ar nebuti.
bet zinau, kad verkslenti jau gana - niekas nepasikeis. o is sios temos tikiuosi, kad susirinks musu grupele ir galesim smagiai ir liudnai pabendrauti.
Papildyta:

o kasdienybe kokia? ar keitet dar kazka gyvenime?
ir as bijau, kad pilnos laimes galiu ir neberasti. ziauru, kai supranti, kad viskas kuo tikejai, ka lipdei eme ir sugriuvo. jei artimas zmogus taip elgiasi, tai kaip galima dar kazkuo pasitiketi?

O jus turite vaikų? Jei ne, tai aš tik tiek galiu paguosti, kad širdies skausmas atlėgs, sugrįš pasitikėjimas savimi, ir bus tų vyrų...
O mano kasdienybė...vaikai...viskas dėl jų ir apie juos, na aš negaliu skųstis, turim dvi nuostabias močiutes, kurios mane labai pavaduoja. Taigi randu laiko sau ir pomėgiams. O ar keitėsi kas? Na, gyvename su vaikais ten pat, savo bute, viskas liko man po skyrybų, važinėjame į tą patį darželį, keitėsi tik tai, kad dabar viską darau viena, ir nėra su kuo tų kasideninių rūpesčių pasidalinti. Dabar taip smarkiai nesijaučia, nes vaikai daug laiko praleidžia kaime, o va nuo rudens viskas užgrius pilna jėga.
Apie šviesią ateitį aš tik pasvajoju, bet netikiu, kad ji ateis. NEs nes....aš jau susidūriau su vyrais, kuriems patikau, bet kuriems mano vaikai tapo kliūtimi regzti rimtus santykius...kažkur giliai širdyje tikiu, kad būna ir tokių vyrų, kurie priima moterį ir jos vaikus, bet tas tikėjimas silpnas...ir, kaip ir tu, sunkiai dabar įsileisčiau naują žmogų, ir ne vien dėl išdavystės ir nepasitikėjimo, kurį patyriau, bet ir dėl to, kad aplink save matau daug daug labai negražių pavyzdžių...pasimetusi aš, vis dar.
Papildyta:
Ir beje, besilaukianti meilužė??? čia jau žiauru, mane turbūt pribaigtų tokios naujienos....laikykis

sveikos mergaites,jungiuosi ir as prie Jusu. Mes su vyru pragyvenom 25 metus susilaukeme 4 vaiku ir stai zinute man " as noriu skirtis, nebemyliu taves" smagu. Siuo metu taip pat tvarkomes skirybu dokumentus stengiuosi laikytis nepratrukti, kad nematytu mano asaru, skausmo, nors tai labai sunku
.

turim vaika, saunuolis jis pas mus. del vaiko ir skaudziausia. pati is nekokios seimos kilusi, todel savo vaikui norejau visko ko geriausia. finansiskai nebuvom stiprus, tai bent tikejausi sukurti darnia seima, o gavosi taip dabar, kad gavau viska ko bijojau vienu metu ir dar su kaupu. likimo ironija. del vaiko ir santykius normalius su vyru bandau laikyti, kad bent jau teva turetu. galeciau apstaugt, issidraskyt, bet niekam nuo to geriau nebus, tik daugiau sansu, kad atsaltu jo santykiai su sunum.
o del vyru tas ir yra, kad buna normaliu, kurie gali myleti moteri ir jos vaikus, bet paciai jau nebutu ramybes, visada turetum laviruoti tarp savo vaiko ir naujo vyro. moteris naujoje seimoje igyja dar viena "pareiga", nes myleti ne savo vaikus, tai jau menas. o jei dar sugyventas bendras vaikas, tai tas bus labiausiai mylimas, nu zodziu. (turiu savo aplinkoj pvz. jauna moteris issiskyrusi del vyro neistikimybes augina sunu. nu kaip sau nenorit, kai ji matau, nu jis kitoks vaikas, nei is normalios seimos. mama tipo kersydama vyrui keicia vaikinus, o tam vaikui tinka bet kuris is mamos draugu, svarbu, kad juo bent kiek pasidometu. sunku tam vaikui, reikia jam demesio vyrisko ir atrodo, kad uz ji viska vaikas atiduotu ) niekada negali zinoti kada naujam vyrui uzknis viskas ir vel ant ledo. nu cia mano nuomone.
aisku, dziugu, kad buna graziu, bet negraziu daug daugiau. kad ir toks pavyzdys: normali pora sugyveno vaika, vyras rupetingas mylintis. kai vyresneliui buvo 8 metai sugyveno dar viena. ir ka idile tesesi vos kelis metus, jis jau tampo jaunesne, kuri turi du vaikus nuo skirtingu vyru ir gyvena su treciu. nu tragedija ir ne kitaip.
Papildyta:

cia irgi pavyzdys kaip is muilo operos. gal bent vaikai jau nemazi, aisku skausmas nuo to nemazesnis, bet siaip lenviau. atrodo vaikai yra laukt anuku ir dziautis gyvenimu, nu bet ne...
kaip jus laikotes? cia dar sviezia?
Papildyta:
ir vat kiek begalvociau graziu pavyzdziu savo aplinkoj nerandu

Sveikos
Aš taip pat išsiskyrusi. Kai pastojau, vyras susidraugavo su viena mūsų bendra pažįstama, kai vaikui suėjo metai - iškeliavo pas ją. Šiuo metu sūnui jau pustrečių ir, tiesą pasakius, aš visai nesijaučiu likimo nuskriausta, nesijaučiu blogai ar kažkas panašaus - net džiaugiuosi, kad viskas susiklostė būtent taip, nes net neįsivaizduoju, kur ir kokioj stadijoj dabar būčiau, jei jis būtų likęs su mumis... Kol dar nebuvau grįžusi į darbą ir negavau alimentų, tai jau veržiausi diržą kaip sugebėjau, bet dabar padėtis gerėja

Svarbu neužsidepresuot

o gal galit papasakoti kaip gyvenot ir gyvenat su pavyzdziais? o jusu vyras dar su "pazistama" gyvena?
as beveik susitaikiau, kad yra kaip yra, sunkiausia kai pradedu apie tai galvoti ir svarstyti kodel? uz ka man? ir pan. stengiuosi nepykti, nes jau yra kaip yra, niekas nuo to nepasikeis.
vat naujos veiklos niekaip nerandu ;-) ir nesugebu ismokt taupyti. tai jauciu, kad nauju hobiu turetu tapti namu ekonomika ;-)
sunu gal kazkiek apleidau, bet skaiciau, kad skyrybu atveju negalima su vaiku elgtis, taip tarsi tik jis pasaulyje egzistuotu, nes jei tarkim ateityje i seima ateitu naujas vyras, tai demesys jau butu dalinamas ir vaikui, zinoma, trauma

Labas vakarėlis, draugės

Na taip - gyvena maniškis vis dar su ta drauge savo (ir mano buvusia "drauge" )

Lengviausiai man išsisprendė klausimas dėl finansų. pas mus buvo tokia situacija, kad vyras retai būdavo dirbantis ir tai tik 2-3 mėnesiams, tai aš, galima sakyti, išlaikiau šeimą, o paskutiniu laiku ir darbo birža jau nebemokėjo jam nieko, mano pašalpa antrais metais jau visai maža buvo - tai kai jis išėjo, man tik lengviau pasidarė, nes neliko vieno išlaikytinio.
Šiuo metu jis dirba, nes ta draugė atsisako jį išlaikyt, tai nėra kitos išeities, vaikui alimentus moka, kartais ne visą sutartą sumą, bet vis.

Gimus vaikui, o ir man laukiantis, pradėjau paskui jį nebespėt - na jam ten visokie baliukai, iškylos, naktiniai klubai ir pan , o aš jau ne visur iš paskos galiu. Be to, nelabai jis ir norėdavo mane kur imt - nes su vaikiška kėdute ir vaiku per daug vietos užėmiau mašinoj, chebros daug nepasiimsi. Prieš nėštumą tokių nesąmonių pas mus nebūdavo... O dar visokie nenormalūs priekaištai, kad aukštakulnių nebenešioju, kad per ilgai maitinu, kad ne tokį šaukštą padaviau ar sriubos ne tos išviriau... Tiesiog buvo kita, labai gera, labai graži, o aš pasidariau niekam tikusi visose srityse.
Taigi, kai išėjo, man net lengviau pasidarė... Na, gaila buvo, aišku, bet ir toks atokvėpis atėjo, lyg per nauja kvėpuot būčiau išmokusi, net laikysena atsitiesė.

Pirma, ką padariau - perstačiau baldus, pakeičiau užuolaidas, atitraukiau lovas, iššluoščiau, išvaliau, kur ir kiek galėjau. Na, kad butas atrodytų kitaip, nei kol gyvenom kartu, kad tai jau būtų mano nauja erdvė
Vaiką lankė, o kol būdavo su juo vakarais, aš bėgdavau į šalia esantį sporto klubą, į jogos užsiėmimus. Taip pat susitvarkiau sveikatą, tiek fizine, tiek dvasine prasme - na, reikėjo investuoti į tai, bet kitaip jau negalėjau. Aišku, bendravimas su artimaisiais, vyro tėvai manęs ir anūko taip pat neatsisakė

Tiesiog atsigavau, domėjausi, dirbau su savimi, ir dabar tebedirbu. Šiuo metu esu kitas žmogus ir tas kitas žmogus patinka