Kabame apie du skirtingus dalykus, kai tu tiesiog bendrauji ir daliniesi, ir kai tau pareiškia kad tu žūtbūt privalai klausyti ir tęsti tradicijas... Bendraminčių liudijimus vienus priimu, kitų galbūt nesuprantu, ir tai net nereiškia, kad jis neteisingas, ateis laikas jei man bus skirta suprasiu. Jei jie gauna apreiškimą tai nereiškia, kad jis konkrečiai tinka ir man. Arba aš turiu dagyventi iki man skirto laiko, kai tas draugo apreiškimas bus aiškus ir man.
Kur aš rašiau, kad aš manau, kad Dievas man paruošęs tik tiek kiek siekia kelių žmonių asmeninės įžvalgos, ar tu čia konkrečiai kalbi apie bibliją?
Dėl maisto, taip jis augant reikalingas stipresnis. O kas sakė, kad aš nesimaitinu? Jei bendrauju tiesiogiai su Tėveliu tai aš manau, kad aš gaunu pakankamai. O jei tiksliau konkrečiai tiek kiek man reikia šiai dienai
Nes nieko nevyksta be priežasties ir viskas savo laiku.
Tas išrastas dviratis kur kas veiksmingesnis tampa kai pats jį išrandi. Būna begale apreiškimėlių, kai jei šiaip mąstai tai lyg ir viskas aišku, tačiau kai gauni apreiškimuką, tas buvęs kaip ir viskas aišku/teorija tampa praktika ir kaip filmukuose lemputė užsidega su mintimi ir tampta taip aišku, kad aiškiau net nebūna. Čia tokia įdomi būsena būna
Pasitikėti Dievo žodžiu, ar tai nėra puikybė? Pasikartosiu
Jeremijo 17-5 Prakeiktas kuris pasitiki žmogumi! Ir jei nesutinku su tam tikrais dalykais, kurie visiškai prieštarauja biblijai. Na sorry, bet aš rinksiuos mieliau bibliją, nei žmogaus sukurto rankraščio, kuris prieštarauja Dievo žodžiui.
Ir jei daugiau atsiduodi bendravimui su Viešpačiu, tai papildomų žinių iš žmonių ir nereikia
Ar tu manai, kad Tėvelis blogiau apreiškia ir duoda mažiau išminties nei žmogus? Aš taip nemanau, pasitikiu tik JUO!
Taip citavau, ir taip kai šalia yra brolis ar sesė turinti tam tikrą dovaną tai yra smagu. Taip JIS per juos, dar vaikščiojančius šioje žemėje, praturtina,(palikim mirusiuosius ramybėje, nes ne mes sprendžiame kur jie yra po mirties ir tik Tėvelis tiria žmonių širdis) bet tai toli gražu nereiškia, kad Dievas negali duoti tau dviejų dovanų ar net keturių, o gal net visų devynių.
Ir ar tu tikrai manai, kad vien bendravimo su Jėzumi nepakanka????? Nes man tikrai pakanka! Žinau ne vieną žmogų, kurie gavo Šv, Dvasios krikštą ir prie jo tuo metu nebuvo nei vieno žmogaus. Man pačiai Tėvelis prabilo balsu tuo metu kai net nebuvau įtikėjusi, dėl ko aš ir grįžau pas Jėzų į glėbį. Ir patikėk, man bendravimo su juo ir tik su juo reikia ir norisi.
Taip broliai seses smagu, bet pagrindas yra JIS ir tik JIS, o ne žmogus. Visi žmonės klysta, visi be išimties.
QUOTE(_Smalsutė_ @ 2013 08 21, 19:10)
Taip, kiekvienas žmogus turi bendrauti su Jėzumi, bet štai Tu kažkodėl vis tiek susitinki su saujele bendraminčių pasidalinti gautais apreiškimais, priimi jų liudijimus (ir visa kita, ką gero duoda toks bendravimas) daugiau ar mažiau kaip peną, stiprinantį Tavo pačios tikėjimą, kaip Dievo dovaną.
Kodėl manai, jog Tėvas Tau paruošęs tik tiek, kiek siekia kelių žmonių asmeninės įžvalgos?
Ar netinka šioje vietoje tie šv. Pauliaus žodžiai "Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, supratau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, bet tapęs vyru, palikau tai, kas vaikiška", kad vien motinos pienu visą gyvenimą nesimaitinsi, reikės ir stipresnio maisto? Po atsivertimo tikrai būna laikas, kai Šv. Raštas "veža" - tos vaikystėje nuobodžiai skambėjusios istorijos ir pan. staiga ima prakalbėti realiame gyvenime. Bet taip pat ateina laikas, kai supranti, jog ne tu pirma tą "dviratį" išradai, kad į tas pačias eilutes jau tūkstantmečius gilinosi didžiausi žmonijos protai bei tyriausios sielos, ir tada imi kelti klausimą - ar nėra puikybė lengva ranka kategoriškai atmesti viską, kas šiame gyvenimo etape tau nėra taip lengvai gulančio į širdį, kaip galbūt norėtųsi.
Berods pati neseniai citavai tą Rašto vietą, kur vardijamos Dievo dovanos - įvairios, suteikiamos įvairiems bendruomenės nariams, ne visos vienam žmogui. Bendruomenė praturtina tomis dovanomis, kurias Dievas suteikia ne tiesiogiai, o per tikėjimo brolius ir seseris (dar vaikštančius šia žemele ar jau iškeliavusius). Net Krikštui, kaip visaverčiam tapimui krikščionimi, nepakanka vien asmeninio santykio su Kristumi - dar būtinas ir žmogus, kuris pakrikštytų.