Krikščionys (katalikai, protestantai....)

Man atrodo, jog Jėzus visų įstatymų neišvardino todėl, jog tas vaikinukas, kuris jo paklausė, ką jam daryti, tai tiesiog žinojo visus tuos įsakymus. Juk kai Jėzus pasakė: "Įsakymus žinai". Tai manau, jog iškart vaikinukui mintis atėjo apie akmenyje įrėžtus Dievo įsakymus. Todėl vaikinukas nelaukęs, kol Jėzus juos visus išvardins, pasakė: "Viso šito laikiausi nuo pat jaunystės". Vadinasi, jis jau nuo pat jaunystės žinojo apie akmenyje įrašytus įsakymus. Ir man atrodo, jog ne be reikalo jie akmenyje įrašyti. Iš jo neišimsi ir neištrinsi nė vieno įsakymo. Kaip akmuo nesikeičia, taip ir jame įrėžti įsakymai nesikeičia. Ir jei bent vieną reiktų išmesti įsakymą, tai tada reiktų visą akmens plokštę sudaužyti. Aš manau, jog visi akmenyje įrašyti įsakymai galioja ir nė vieno negalima išmesti. Bet čia mano tokia nuomonė.

O čia šiaip tokį pamąstymą norėjau dar parašyti, iš visos širdies.

Dievas sukūrė visatą, žemę, orą, vandenis. Jis viską sukūrė. Jis davė kiekvienai žvaigždei vardą ("Jis nustatė žvaigždžių skaičių ir kiekvieną jų vadina vardu" Psalmyno 147:4). Jis žino, ką "veikia" kiekviena žvaigždė, koks jos spindėjimas, jis žino, kur yra ir ką "veikia" galaktikos, planetos, asteroidai, jis žino apie kiekvieną kosmoso dulkelę. Jis žino kiekvieno žmogaus mintį, jis žino, ką daro kiekvienas žemės vabalas, net kur vėjas neša mažiausią žemės dulkelę. Jis žino, ką daro kiekvienas atomas ar elektronas. Dievo protas ir išmintis žmogui yra neaprėpiama. Kad ir kiek begalvotum ir bandytum suprasti Dievo protą ir jo visą užmojį, tai net milijardo metų neužtektų, kad nors per sprindį priartėtum prie to suvokimo. Dievas mus visus sukūrė, jis sukūrė gyvūnus, jis sukūrė medžius, jis sukūrė žmones. Todėl aš meldžiuosi Dievui ir visko, ko prašau jo, aš prašau Jėzaus Kristaus vardu ("<...> Jus aš draugais vadinu <...>" Jono 15:15, "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei tik prašysite Tėvą mano vardu, jis duos tai jums" Jono 16:23). Dievas yra visagalis, amžinas. Jis ir tik jis žino visas mūsų mintis, visus mūsų rūpesčius. Dar jo nepaprašius jis jau žino, ko mes norime. Jis tiesiog tobulas. Jis juk mūsų Tėvas. Todėl aš meldžiuosi tik jam, o ne jo kūriniams. Nesimeldžiu nei ąžuolui, nei Marijai. Jie tik Dievo kūriniai. Jie niekada jam neprilygs. Jie tik kūriniai.

Saulėteke, tikiu, kad dauguma katalikų ir nesimeldžia stabams (jų nuomone) ir yra tikrai daaaaaaaaaug katalikų kur kas arčiau Dievo nei kitos religijos/denominacijos atstovai.. KAip mano viena draugė daugiau protestantiškos kilmės bendraujanti su katalikais sako: Tarp katalikų yra tokių artimų Dievui žmonių, kokių tarp protestantų su žiburiu nerasi. (aišku čia nereikia daryti taisyklės iš to, bet..) Bet ar tikrai svarbu ką galvojame mes patys? Ar labiau svarbu kaip galvoja Dievas? Mūsų gelbėtojas? Juk sutinkate, kad Dievas įsakė nedrožti, net nebandyti drožti, bet mes žmonės linkę remtis savo supratimais
O jei katalikai nebūtų "išmetę" šio įsakymo tiesiog nebūtų pagrindo daryti paveikslų, tiesiog jie negalėtų teisintis... Ir tai būtų akivaizdi nuodėmė kaip ir meluoti. Bet dabar nėra to įsakymo vadinasi nėra ir nuodėmės?
Žmonėms tiesiog reikia tarpininko.. kažkodėl, paimkime pvz. ožį, kurį Araonas su kitais pasigamino kai Mozė ilgėleliau užtruko...
jie pasakė mes negalime bendrauti su Dievu be tarpininko, nes mirsime? taip bendrauti su Dievu asmeniškai yra skausminga, kartais, nes Jis niekada mums nemeluoja, o mums labai skaudu pripažinti, kad mes esame savanaudiški, godūs, be meilės ir pan.

Na tikrai nemanau, kad verta daugiau apie tai diskutuoti, palikime šį klausimą kiekvienam asmeniškai aptarti su Dievu ir kiekvienam asmeniškai įsiklausiti, nuoširdžiai įsiklausiti, kad ir kaip nepatogus mums būtų atsakymas, į tai ką mums kalba Dievas per raštus ir asmeniškai kiekvienam.

o kokiai krikščioiškai denominacijai save priskiriate? Atsiprašau, jei pasikartosite, perskaičiau kelis praeitus puslapius, bet gal neatidžiai..

tai svarbu žinoti, kad lengviau būtų suprasti jūsų mintis ir požiūrį, nes kol kas negaliu susigaudyti..

Aš buvau katalikė visą gyvenimą. O šių metų pradžioje pradėjau suprasti, jog aš jaučiuosi nelabai smagiai, kai matau, jog žmonės atsiklaupę meldžiasi prie Marijos statulos (mano miesto bažnyčioje ji yra) ir kai atsiklaupę meldžiasi prie Jono Pauliaus II skulptūros (ji irgi yra mano mieste). Iki tol tas man neužkliūdavo. Tai čia buvo toks vidinis kažkoks, kaip pasakyt, nekomfortas Kažkaip man pradėjo atrodyti, jog tai kertasi su Biblija, nes Bibliją pradėjau skaityti tik praėjusių metų pabaigoje. Tada aš nusprendžiau, jog reikia išsiaiškinti, kodėl man atrodo, jog taip nereiktų daryti. Na ir prasidėjo... Lyginau Biblijos informaciją su Katalikų Bažnyčios skelbiama informacija ir, kiek aš supratau, man daug kas neatitiko... Sudėjau savo mintis į tuos kelis video, kuriuos čia esu paplatinusi.

Aš, iš esmės, viską nubraukiau, ką aš žinojau apie katalikybę. Ir pradėjau labai atidžiai skaityti, kas parašyta Biblijoje, nes aš pripažįstu, jog tik Biblija yra Dievo žodis. O visos kitos knygos, pamokymai ir taip toliau yra iš žmonių. Visa tai gerai tik iki tol, kol tie pamokymai nesikerta su Biblija. Jei kertasi - atmetu.

Tai galvoju, kaip čia parašyti, kam aš save priskiriu. Nepriskiriu savęs jokiai religijai. Tiesiog darau tai, kas parašyta Biblijoje.

Na tikiuosi, šiek tiek bus aiškiau jums

Manau, kad jūs pati ir atsakėte, kad svarbu ne forma, o turinys. Juk daugiausia šioje temoje klausimų iškeliama būtent dėl formos. O Dievas mus teis ne pagal formą, kurios mes gal nepriekaištingai laikėmės, o pagal turinį.
Papildyta:

Nedirbsi jokio drožinio, kuriam lenktumeis ir jį garbintum. Kuris katalikas lenkiasi daiktui, būdamas prieš drožinį, ne Dievui ir ne mąstydamas apie jį, tada jis paprasčiausiai daro nuodėmę, nes ,,neturėk kitų dievų''.
Papildyta:

Nežinau, ar ožys ir anksčiau minėtas ąžuolas gali mus užtarti. Esame žmonės, todėl linkę bendrauti, taigi ir bendraujame su šventaisiais, kurie yra nors žemei mirę, bet gyvi. Ir tai yra gerai.
Negirdėjau, kad koks katalikas mąstytų taip: jei nepasimelsiu Marijai ar šv. Antanui, numirsiu.
Kodėl reikia viską pritempti taip, kad jei prašai užtarimo, tai jau ignoruoji Dievą? Nenorėčiau dėl to nei teisintis, nei kitaip aiškintis, nes tai jūsų savaip interpretuotos ir sumąstytos mintys.

Na aš čia šiek tiek ne ta mintim rašiau bet nesvarbu, gal kada pratęsim diskusiją, tiesiog tikrai labai nesinori kad išsirutuliotų viskas į ginčą ir kažkokį lygių ar žinių besimatavimą. Esu linkusi palikti viską Jėzui

Dievas mums kalba ir per ŠR, ir asmeniškai, ir per žmones, kitas knygas, per gamtą ir daugeliu kitų būdų. Nenorėčiau įkalinti Dievo vein tik ŠR-e. Bet dar reikia, kad ilgesnį tikėjimo kelią nuėjęs žmogus patvirtintų, kad mūsų girdėjimas tikras. Nuolankumas čia nepamaišytų.
Papildyta:

Nesinorėtų, bet visgi vystote. Nes vyksta primetimas kitam, ko jis neturi. Kam visa tai?
Papildyta:

Ir per kelis mėnesius giliai išstudijavote visą Bibliją? O tų, kurie paskyrė visą savo gyvenimą Biblijos studijoms ir visa tai perteikė mums suprantama kalba Katekizme, jau jų supratimas nieko vertas? Tereikia Bibliją atsiversti, ir jau viską žinai?

Mariją gal jums sunkiau įsivaizduoti, bet Joną Paulių II mes dauguma esame matę (bent jau per TV) ir mylėję.
O kaip suprantate eilutes: ,,Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas. Jis ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas!“ (Mt 22, 32)?
Jeigu jie gyvi, kodėl negalima prašyti jų užtarimo, jeigu žmogus juos myli?

Mes nežinome ar jie gyvi ar ne, mes negalime nuspręsti ir žinoti kas po mirties patenka pas Dievą o kas ne... Todėl mes nežinome kur yra Paulius pvz. Jis miręs ar ne?

Piktasis labai mėgsta viską iškreipti ir sureikšminti. Svarbu neužkibti ant jo kabliuko. Arba užkibus kuo greičiau atsikabinti.
Papildyta:

Jonas Paulius II paskelbtas šventasis. Taigi turėtų būti gyvas. Marija irgi gyva paimta į Dangų. Jūs galite netikėti tuo, bet tai jūsų pasirinkimas.

Apie Marija dabar nediskutuoju, bet apie kitus paskelbtus šventuosius, o kas juos paskelbė šventaisiais?

KAS YRA ŠVENTIEJI?

Plačiausia prasme visi pakrikštytieji yra šventieji. Tačiau sakant „šventasis“ dažniausiai turima minty kanonizuotasis, vadinasi, Bažnyčios viešai pripažintas šventasis.

Pirmiausia šventieji yra didžiulės Dievo šeimos – Bažnyčios nariai. Šios šeimos nariai tarpusavyje bendrauja – dalijasi Dievo malonės dovanomis. Bažnyčia po nuodugnaus tyrimo kai kuriuos savo narius iškilmingai kanonizuoja, t. y. paskelbia turėjus didvyriškų dorybių, išlaikius ištikimybę Dievo malonei ir pasiekus meilės tobulybę bei vienybę su Kristumi – Bažnyčios Galva. Kanonizuodama šventuosius Bažnyčia mums sako: į šiuos brolius ir seseris Kristuje galite drąsiai kreiptis užtarimo, sekti jų krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu. Šventieji nėra tik praeities didvyriai ar sustingę pavyzdžiai. Jie nuolat atspindėdami Dievo šventumą mus ragina visu gyvenimu gręžtis į Viešpatį.

Šventieji mums atskleidžia, kad „šventumo kelių yra daug ir pritaikytų kiekvieno pašaukimui“, tačiau „šventumo keliai yra asmeniniai“. Visi esame kviečiami į šventumą, kiekvienas pats turime nueiti šį kelią. (Iš čia).