QUOTE(Fazano plunksna @ 2014 01 26, 17:57)
Neturiu aš visų atsakymų, bet apie kančią (ligą, mirtį) neseniai labai užkabino vieno kunigo pamąstymas...
Seseriai sergant, kai mums siūlė dar išbandyti vienus ar kitus vaistus, melsti pal. Jurgio Matulaičio užtarimo, vis pagalvodavau, kodėl mūsų sesuo neturėtų iškeliauti pas Viešpatį, kodėl turėtų stebuklingai išgyti, jeigu daug kas ir neišgyja. Vienus žmones gydytojai išgydo šiai žemei, o kitus Viešpats pagydo amžinybei. Kaip ir visi, mes turime tai išgyventi.
Mažytė ištraukėlė iš čia.
Tai ne atsakymas tau ir ne atsakymas kitiems ir juo labiau ne pasiūlymas kažko nemelsti (būtinai prašyti), tiesiog man davė daug peno pamąstymui. Kad tokie jau mes esam, kad jei tik duotų kas valią tai ir patį Dievą pamokytume kaip jam su mumis elgtis. Bet čia mums reikia mokytis pasitikėjimo, kad ten, kur mes nematome išeities, jis mato ir išves taip kaip mums geriausiai. Man irgi... Savo laiku. Ir gal to pasitikėjimo išmokimas yra svarbesnė ir labiau tikėjimą sutvirtinanti pamoka nei labai didelio noro išsipildymas... Kad mūsų elgesys su Dievu nesigautų toks "jei myli - įrodyk"... Jau įrodė n kartų, atpirkdamas, bet argi žmogui gana, kai taip norisi tuos įrodymus su savo lūkesčiais siet. Tegu ir su gražiais, bet kai meldžiamės juk sakom "teesie TAVO valia"... ar Jėzui su tuo viskas buvo paprasta? Tik panorėjo ir stebuklas? O kryžius? Išvengė jo kaip Izaokas paaukojimo?... Galima kentėt ir pykt, o galima tą savo vargą aukot už kažką. Nežinau ar aiškiai, galų gale neturiu tikslo kažkam kažką atsakyti, įrodyti, tiesiog pasidalinu už ko pati "užkliūnu", kaip pati sau galvoj "kodėl kažko negaunu" dėliojuos, kai realiai suskausta. Esu dar kada nuskaičius mintį, kad "galbūt Dievas nepakeičia situacijos, nes nori pakeist tavo širdį"... Daugoka citatų, bet kad tema tokia, su kuria neišvengiamai susiduri, kai atsitrenki į faktą, kad ne viskas vyksta pagal tavo norus.
Yra tokia faina knygytė Vidinė laisvė. Irgi kažkiek susiję su panašia tema, senokai skaičiau, bet viena iš minčių yra tokia, kad būti laisvam - tai sutikti su tuo, ko nepasirinkai. Kitaip pats sau ir taip sudėtingomis aplinkybėmis dar papildomai naštos (įtampos dėl nieko negalinčio pakeist pasipriešinimo) užsikrauni.
Seseriai sergant, kai mums siūlė dar išbandyti vienus ar kitus vaistus, melsti pal. Jurgio Matulaičio užtarimo, vis pagalvodavau, kodėl mūsų sesuo neturėtų iškeliauti pas Viešpatį, kodėl turėtų stebuklingai išgyti, jeigu daug kas ir neišgyja. Vienus žmones gydytojai išgydo šiai žemei, o kitus Viešpats pagydo amžinybei. Kaip ir visi, mes turime tai išgyventi.
Mažytė ištraukėlė iš čia.
Tai ne atsakymas tau ir ne atsakymas kitiems ir juo labiau ne pasiūlymas kažko nemelsti (būtinai prašyti), tiesiog man davė daug peno pamąstymui. Kad tokie jau mes esam, kad jei tik duotų kas valią tai ir patį Dievą pamokytume kaip jam su mumis elgtis. Bet čia mums reikia mokytis pasitikėjimo, kad ten, kur mes nematome išeities, jis mato ir išves taip kaip mums geriausiai. Man irgi... Savo laiku. Ir gal to pasitikėjimo išmokimas yra svarbesnė ir labiau tikėjimą sutvirtinanti pamoka nei labai didelio noro išsipildymas... Kad mūsų elgesys su Dievu nesigautų toks "jei myli - įrodyk"... Jau įrodė n kartų, atpirkdamas, bet argi žmogui gana, kai taip norisi tuos įrodymus su savo lūkesčiais siet. Tegu ir su gražiais, bet kai meldžiamės juk sakom "teesie TAVO valia"... ar Jėzui su tuo viskas buvo paprasta? Tik panorėjo ir stebuklas? O kryžius? Išvengė jo kaip Izaokas paaukojimo?... Galima kentėt ir pykt, o galima tą savo vargą aukot už kažką. Nežinau ar aiškiai, galų gale neturiu tikslo kažkam kažką atsakyti, įrodyti, tiesiog pasidalinu už ko pati "užkliūnu", kaip pati sau galvoj "kodėl kažko negaunu" dėliojuos, kai realiai suskausta. Esu dar kada nuskaičius mintį, kad "galbūt Dievas nepakeičia situacijos, nes nori pakeist tavo širdį"... Daugoka citatų, bet kad tema tokia, su kuria neišvengiamai susiduri, kai atsitrenki į faktą, kad ne viskas vyksta pagal tavo norus.
Yra tokia faina knygytė Vidinė laisvė. Irgi kažkiek susiję su panašia tema, senokai skaičiau, bet viena iš minčių yra tokia, kad būti laisvam - tai sutikti su tuo, ko nepasirinkai. Kitaip pats sau ir taip sudėtingomis aplinkybėmis dar papildomai naštos (įtampos dėl nieko negalinčio pakeist pasipriešinimo) užsikrauni.
