Krikščionys (katalikai, protestantai....)

Yoli, nenurašyk žmonių. Nė vienas netampa kunigu vos įstojęs ir seminariją, pasitikrinimui ar tai tikrai tavo kelias paprastai yra ne metai ir ne du. Ir supranta ką renkasi. O jei pasitaiko, kad neištesi, tai čia ne celibato, o pažado neištesėjimo klausimas. Netiki? Pažiūrėk kokia skyrybų statistika. Ten visi tuoktis galėjo - kokia bėda?
P.S. celibatas nėra karalikų tikėjimo dogma, man asmeniškai jo buvimas ar nebuvimas tikėjimo nesuardytų. Bet... mane tai žavi, tas "visas tavo", pasirinkimas tapti "visų", o ne kažkurios labiau.
Ir rimtai besirenkančiam iš to nėra jokios bėdos, didžiausia bėda yra KB kritikams, kažkodėl manantiems, kad santuokos legalizavimas visas pastoracines bėdas išspręstų. Lyk tose bendruomenėse kur dvasininkams leidžiama tuoktis jų nėra. Taip - tai nėra lengvas pažadas. Bet tai protingo žmogaus pasirinkimas. Viso "komplekto", kurį siūlo KB. Bėda kunigystėje pasidaro tada, kai susvyruoji ties pažado ištęsėjimu. Tada jau KB bloga, nes neleidžia tuoktis. Bet, kad su santuokas viskas iš esmės tas pats - tu pasižadi vienam vieninteliam žmogui ir viskas ok, kol savo gyvenimu "neužkliūni" už pažado tęsėjimo. Tada KB analogiškai pasidaro bloga, nes skyrybų neleidžia, nes kaip čia apskritai visam gyvenimui pasižadėt galima ir t.t. ir bla bla. O bet KB tokia yra - net ir suvokdama žmogaus trapumą nebijo kviesti žmogaus maksimumui. Ne sakyt, kad "ai tu vargšeli, nepajėgsi", o pasitikėdama žmogum, kad "su Dievo pagalba tu tai gali".
Beje, ne veltui minėjau nuolatinį diakonatą. Pirmas kunigystės laipsnis. Pasiekiamas ir vedusiems vyrams. Katalikų bažnyčioje. O jei taip labai tai ką siūlo KB nepriimtina, gal tiesiog todėl, kad tu nesi jos narys ir sunku suprast, kad žmonės tai renkasi patys. Ir kad jei kažkas atrodo šiame luome "ne tau" yra n kitų tarnysčių. Ir jokios bėdos, kad be kunigystės vedęs bet turėdams polinkį sielovadai KB neturi kur realizuotis yra tik kritikų sukurtas mitas.

Man patinka tavo mintys bet noriu pasakyti, kad nesu nusistačiusi, šioje vietoje blogai. Man netrukdo nei toks nei toks variantas, nesakau, kad jei kunigai tuoktųsi išsispręstų bėdos. Manau, kad bėdos liktų, gal kitokios, bet liktų, nes jei žmogaus vidus ir širdis užteršta, tai nesvarbi tavo socialinė padėtis.
Tačiau kliūna, kad katalikams tai yra privaloma, nors Dievo žodis aiškiai sako, kad tai gali rinktis pagal save kiekvienas. (man tiesiog smarkiai kelia nepasitikėjimą tie mokymai, įstatymai, kurie neatitinka Dievo žodžio) Nenorėjau pasakyti, kad aš čia smarkiai protestuoju šiuo klausimu, ne. Ir visiškai pritariu dėl pasirinkimo pažado Dievui būti Jam ištikimam. Graži mintis.

Ar manai, kad jei nesi kunigas, tai negali būti besąlygiškai atsidavęs Dievui?
~
Manau jei išdrįstum paimti gyvatę, tiesiog būtum tikrai 100 % pasitikinti Dievu. Tai nėra blogai. Lygiai kaip ir kitose situacijose turi būti besąlygiškas pasitikėjimas JUO.
~
Dovanas, mes visi turime, skirtingas galbūt, nors esu girdėjusi, jau iš žmonių, kad turime visas dovanas. Bet Dievo žodis sako, kiekvienam savo dovana. Jei Dievas mums davė dovanų, tai manau, kad mums jos reikalingos ir mes privalome tai naudoti. Kam? Ogi, kad per šias dovanas apsireikštų Dievo šlovė. Pameni tą vietą apie neregį, kuris buvo nuo gimimo aklas?
~
Na dėl kunigų ir popiežiaus llyginimo su Petru aš dar apreiškimo neturiu ir pasikartosiu nenoriu sakyti, kad klystate, tačiau neskubu ir sutikti, kadangi ties šia vieta turėčiau daugiau pamedituos, pastudijuot, pasimelst, kad gaut atsakymą.

Bet dėl vadinimo Tėvu ar mokytojų ką kitą, o ne Jėzų tai aiškiai žinau ir suprantu, kad Jėzus nekalba apie gimdytojus ar apie mokytojus, kurie moko žemiškų dalykų - matematikos. Kalba eina apie Dvasinį ugdymą. Dvasinį Tėvą mes turime Vienintelį - Dangiškajį Tėvelį, kaip ir Vienintelį Mokytoją - Jėzų Kristų.
Ir 'rabi' - išvertus juk yra mokytojas. O Popiežiaus reikšmę Fazano plunksta taip pat atsiuntė, kad tai yra tėvas. (čia vėl man akivaizdžiai kertasi Dievo žodžio mokymas ir katalikų)
~
Dėl Lk 18:25 negaliu nieko pakomentuoti, nes kol kas neturiu apreiškimo šiai vietai Bet vieta apmąstymams.
Aš sutinku, kad žmonės dirba, pluša verčia domisi, bet tai nesuteikia teisės jiems mokyti. Jie gali tik patarti, pasakyti savo apreiškima, bet nedaryti iš to mokymo, kas dažną atvejį vyksta ir ne tik pas katalikus, pastebėjau, kad beveik visose religijose savi mokymai... Tarkime ir tas paaiškinimas eilučių biblijoje, skaitančiam pirmą kartą ar, kad ir ne pirmą kartą įstringa į atmintį vertėjo komentaras ir reikšmė, t.y. nuomonės formavimas. Dėl šios priežasties žmonės net nebando patys išgirsti ką Viešpats nori pasakyti jiems ties šia eilute...

Manau, kad jei turi šeimą, vaikų, tai labai daug laiko turi skirti buičiai, labai daug laiko tavo mintis valdo visiškai pragmatiški dalykai, nei maldai, nei ŠR studijoms, nei bendravimui su Dievu negali atsiduoti, ir netgi nuodėmė būtų apleisti savo, kaip motinos pareigas ir ieškoti vien dvasinių dalykų.
~
Aš manau, kad jei imčiau gyvatę plikomis rankomis, tai tiesiogiai gaučiau pamokymą iš Jėzaus, kaip tūlas ŠR veikėjas:
Lk 4
12 Jėzus jam atkirto: „Pasakyta:
Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“
Nes toji dovana ne pasitikrinimui, ar jau tikras tavo pasitikėjimas Dievu, o padrąsinimui jį sekti, net kai yra rizika prarasti gyvybę, nes tavo gyvybė yra Dievo rankose, o ne kieno nors kito.
~
Šiaip toji vieta labiau skirta tiems, kurie įsitikinę, kad fizinis luošumas yra bausmė už tėvų ar jo paties nuodėmes, čia Jėzus patvirtino, kad net ir per luošumą gali apsireikšti Dievo darbai, t.y. blogi dalykai gali būti panaudojami didesnei Dievo garbei.
~
Dažnai skaitant ŠR žodžiai prakalba pagal mūsų sielos būseną, poreikį, o paaiškinimai tik atskleidžia istorinį kontekstą, patikslina sąvokas. Vis tiktai skaitome vertimus, ne originalą.
~
Nesu tikra, kad maišau dangiškąjį Tėvą, fizinį tėvą, krikšto tėvą ir sutiktą palydėtoją dvasiniame gyvenime, kurį pavadinu dvasiniu tėvu. Lygiai taip pat aną Rašto eilutę galima suprasti, kad iš viso nieko nebegalime vadinti "mokytoju", nes turime vienintelį Mokytoją, juk skamba taip, tiesa? Tik mes interpretuojame, kad šis teiginys neliečia žemiškų dalykų mokytojų.

Dar sakyčiau, dėl to, kad Katalikų Bažnyčia taip nusprendė. Tai vidinės organizacijos klausimas - kam tai netinka, gali neiti į kunigus. Ta prasme, kodėl žmonės ant šito klausimo taip kimba? Jei nustatyta tvarka organizacijoje, norint į ją įstoti, jos laikomasi, o dėl kunigų kažkaip šitas principas negalioja. Kodėl dėl vienuolių tokio klausimo nekyla?

Yoli, ar mes galime naudoti automobilius, jeigu jie nėra paminėti Šv.Rašte? O kompiuterius? Kalba irgi turi savo raidą, naujai pareigybei ilgainiui nusistovėjo naujas pavadinimas ir tiek. Dėl manęs, tai nors ir visus Petrais - uolom vadint. Nes tai tik terminas, esmė - jo turinys - Kristaus vietininkas žemėje.

Dabar dėl citatos. Ne visai taip. Vertėjas neformuoja nuomonės, yra du Biblijos skaitymo, pažinimo būdai. Labai apibendrintai tai moksliškai vadinas: egzegezė (aiškintis ką tas tekstas kalbėjo to laikmečio kultūroje ir kokias galiu iš to pasidaryti išvadas) ir hermeneutika (kaip tai dabar konkečiai prabyla į mane). Taigi Šv. Rašto vertėjas komentaruose rašo ne tai kas jam sušvietė, o tai, ką žino apie to laikmečio kontekstą po gilių ir rimtų studijų. Konkretaus įdėto darbo pasekmė kaip medikas įdeda daug darbo ir laiko studijuodamas, nors tai nereiškia, kad patys giliau pasidomėję visiškai negalime suprasti medikamento sudedamųjų. bet ar esame rimtesni specialistai. Nes šventraštis apima ne šimtmečius, o tūkstantmečius, kai mums galime skaityti tą patį, bet dėl savo labai skirtingo kultūrinio konteksto perskaityti kitaip. Su biblistika tas pats. Tai ką komentuoja vertėjas yra mokslinio to laikmečio konteksto pažinimo pasekmė, ne asmeninė interpretacija ir ne tai kaip man asmeniškai šiuo metu prabyla Dievo žodis. Nors - gyvenime turėjau didelę dovaną pažinoti Senojo testamento vertėją t. A.Rubšį - patikėk, žmogus nuo savo gyvo santykio su Dievo Žodžiu švietė. Švietė taip, kad dažnas susidūręs jautė tą tikrą ir nesumeluotą meilę. Taip, kad štai jau 11 metų kaip žmogus amžnybėj, o ta meilė lydi... Stovi prie kapo ir jauti šypseną. Dar nedaug gyvenime tokių žmonių esu sutikus: didžiulio erudito ir tokios didelės asmenybės. Ir tokios kiekvienam artimos. Gal ir kiek ne į temą, bet tiesiog norėjosi šiek tiek iš savo patirties paneigti įsivaizdavimą, kad vertėjas tai kažkoks "sausiakas" komentaruose rašinėjantis tai kaip jam sušviečia ar norėtųsi interpretuoti... Kaip tavo gyvenime Dievo Žodis atsiskleidžia gali būti labai individualu. Bet tai ką koks posakis, išsireiškimas (pvz. kad triskart "šventas šventas šventas" iš esmės reiškia "švenčiausias", nes konkreti kalba neturi laipsniavimo), papročiai ar pan. reiškė konkrečiu laikmečiu, konkrečioje kalboje yra rimtos studijos, daug laiko ir daug pastangų. Ir širdies. Ir tai tikrai suteikia teisę būtent šioje srityje mokyti. Gal tiek.

Čia ne pamokslas, net ne oponavimas. Pasidalinimas ir tiek. Gražaus tau nuotykio.

Jei mes kurio nors valstybės įstatymo nesuprantame, tai nereiškia, kad dėl to mes jo galime nesilaikyti. Esame baudžiami vis tiek.
Katalikybė ‒ labiausiai, sakyčiau, nugludinta religija per du tūkstantmečius. Ne šiaip sau buvo ilgus amžius neskatinama skaityti Šv. Rašto. O kad be pasiruošimo jo neįmanoma suprasti.
Ir net dabar Katalikų Bažnyčioje labiausiai skatinamas Rašto nagrinėjimo metodas yra Lectio Divina. Kuris yra tik dalijimasis tuo, ką tu supratai, kuri Šv. Rašto vieta tau prakalbėjo.
Bet tai nereiškia, kad Bažnyčios viduje išdiskutuotų ir priimtų įsakymų ar išaiškintų Dievo įsakymų nereikia laikytis. Kitam gal visą gyvenimą neprakalbės ta ar kita Šv. Rašto vieta. Suprast tada jis gali gyvent kaip nori?

Apskritai kunigai dabar net nesistengia kuriam atsiskyrusiam nuo Bažnyčios žmogui įrodyti (nors taip būdavo anksčiau), kad jis klysta. Paaiškino, ir tiek. Tavo reikalas. Mane ilgokai toks dalykas stebino: juk toks žmogus greičiausiai pateks po mirties ten, kur nė vienas nenorėtumėm.
Bet, kaip čia anksčiau buvo sakyta: gerai kai viena paklydusi avis, bet kai masiškai... Taigi skęstančiųjų gelbėjimas ‒ jų pačių reikalas. Turi būti asmeninis žmogaus apsisprendimas, su kuria bendruomene jis eis. Būti vienam apšviestajam ‒ laikina.

Taip, ir ta vieta dažniausiai remiasi tie, kurie teigia, kad yra reinkarnacija.

Taigi Šv. Rašte gali rasti viso, ko reikia kiekvienai religijai pagrįsti, net ir naujai atsirasti. Tik sudėliok keletą citatų pagal poreikį ‒ ir bus.

Yra Šv. Rašte ir ,,jūs esate dievai'', taip pat ,,ir kunigai''. Glosto savimeilę?

Taip, tos vietos irgi kai ką reiškia. Bet nebūtinai tiesiogiai.

Kai ateina laikas, Šv. Dvasia taip prakalba per pačią netikėčiausią ir nereikšmingiausią Rašto vietą, kad net nustembi, kaip anksčiau to nepastebėjai. O tie mokymai, taip, jie pasilieka. Bet gal jie ir buvo reikalingi ankstesniame etape?

Aš apie avis kalbėjau Ir apie skęstančiųjų gelbėjimą , bet kontekstas tai ten visai kitas buvo.

Tikrai nemanau, kad krikščionybėje skęstančiųjų gelbėjimas - jų pačių reikalas. Štai kokiame nors budizme taip, kol pats nepasieksi tam tikro sąmoningumo, "nušvitimo" ar pan. laipsnio, skęsk sau į sveikatėlę - yra taip, kaip turi būti, o krikščionio (ne vien kunigo) pašaukimas šiame gyvenime ne tik užsitikrinti sau šiltą vietelę, bet ir skelbti Gerąją Naujieną, būti liudytoju, dvasiškai stiprėti ne tik dėl savęs, bet tapti tegu ir menkiausiu, bet Dievo įrankiu.

Yoli, kol žmogus jaunas tikėjimu, jis apie tai retai kada susimąsto - man gerai, aš būsiu išgelbėtas, jei kas labai prašysis, pasidalinsiu savo atradimu, ir tai viskas. Tačiau nereikia perdaug užsisvaiginti tuo komfortu, nes Evangelija, kaip bebūtų, yra apie kryžių ir neįmanoma iš tiesų sekti Kristaus nepatiriant kančios. Kalbant apie Bažnyčią, tikrai yra lengviau baksnoti pirštu į jos narių klaidas iš šalies, nei pripažinti - esu tos Bažnyčios, klystančios ir netobulos, dalis ir mano pašaukimas ne nuo to saugiai atsiriboti, o savo gyvenimu siekti prisidėti, kad klaidžiojimo būtų mažiau.

Skamba ir juokingai, ir graudžiai. Jei žmogus turi tvirtą nuomonę, kad Velykos - kiaušinių šventė, tai kur jau jam tokios aukštos materijos, kaip Bažnyčia - ne tas pastatas su bokšteliais, į kurį yra tekę užsukti per kelias krikštynas ir laidotuves. Na neįdomu jam tas KB mokymas - gyvename juk laisvoje šalyje. O jei kada pasidarytų bent kiek įdomu, kuo tiki ir kuo netiki katalikai, nemažai atsakymų galima rasti net sutrumpintame katekizmo variante.

Taip, atsimenu kas kalbėjo. Bet man patiko įvaizdis. O skęstančiųjų gelbėjimas gal per daug populiaru, kad kažkas jį savintumėmės?

Man irgi labai gaila, kad šiuo požiūriu (sielų gelbėjimo) katalikų kunigai yra kiek nuleidę rankas. Bet aš juos suprantu. Nes kartais sunku užtaisyti sugriuvusį pylimą. Tikiu, kad jie meldžiasi, bet dažniausiai sielų gelbėjimo praktiniu darbu paprastai užsiima eiliniai tikintieji. Kartais, atrodytų, kad pernelyg karštai. Bet vis dėlto sunku būna žiūrėt, kai kažkas aiškina ką iškraipytai, o visi tyli. O neišmanantys skaito. Ir tokį ,,mokymą'' priima. Vis dėlto būtų geriau, jog tai būtų kunigų aiškinimas. Bet kai tokio nėra, bandai užpildyti spragą.
Papildyta:

Na, kažin ar ,,Youcat. Lietuviškas'' labai jau informatyvus pavadinimas centriniame knygyne norinčiam ką nors surasti apie katalikybę.