45-iat taigi priešklimakterinis
, hormonų audros užtai ir babynka jagotka kanfietka.
Aš tai manau tai psichologija... nu dar įgimta (šleivumas, plokščiapadystė tarkim,).
Aš su nugara niekad problemų neturėjau, buvau tiesi... dabar kartais jau paskauda, nes kiek gi gali sulinkęs eit. Sulinkau kada prasidėjo pauglystės problemos: buvau linkus išsišokt, kas labai nepatiko tuometiniai sovietiniai mokyklai, tai sulaužė mane normaliai - iki visiškos apatijos, sedėjau ir į lubas žiūrėjau, pofyg ant visko ir visų buvo.
Dėl ūgio kūprinimosi kažkiek irgi gal yra tiesos, bet kai pasižiūrau į brolį ir pusbrolį tai imu abejot. Visgi psichologija... Brolis mano 2 metrai, pusbrolis kiek žemesnis, visą gyvenimą kaip stygos, lyg pramoginius būt atšokę puse gyvenimo eina, sėdi irgi išsitiesę, lyg pagalys pas juos įkištas... va ir mano sūnus tokią laikyseną turi. Beja pusbrolis po skyrybų ėmė vaikščiot kaip klaustukas, lyg jam kas ant kupros visus gyvenimo vargus užkrovęs būtų... ir sulinko per pora mėnesių.
O aš... kartais net jaučiu kad esu susitraukus tiek, kad net skauda ir išsitiest negaliu, viduje kažkas neleidžia. Net gorsetas nepadeda, tik dar labiau nugara paskausta (jis gi neleidžia susilenkt, tai tenka labai pasistenkt
) MB išsitiesė būtent tuo metu kai aš jį vos ne plikai kirpdavau, dabar kažkiek vėl sulinko, bet ne tiek kiek jaunystėj. Ir šiaip negi jūs nejaučiat, kad kai nervas pakyla (nu jai ne dėl savęs, bet kai jūsų vaiką kas užsipuola) kad norisi pritvot kažką, iškart išsitiesiat ir palinkstat į priekį? O vėlų vakarą skesgatviu einant linkstam prie žemės? Laikysena labai gi susijusi su vidine savijauta... jai jau ant juodos traukia, tai nieko keisto kad ir pečiai į priekį linksta.
Aš vakar su platformom eidama pastebėjau kad ne visur pasiekiu turėklus, pamąsčiau kad gal man jų ir nereik, visgi ne mažas vaikas ir ne pensynykė, gal nenubildėsiu
