QUOTE(j7777 @ 2007 04 12, 13:43)
Mes tai susitarem kad aukle valgys musu maista, kol kas viskas tvarkoj. Net nepastebiu ar ji valgo ar ne, toks jausmas kad is vis alkana sedi.
Retkarciais net paskambinu jai pasakau kad pavalgytu.
Nusprendžiau pasisakyti ir aš iš auklės pozicijos. Prieš pirmąjį savo vaikutį teko dirbti aukle. Buvom sutarę maitinimą. Bet "gera" situacija buvo... Šeima KARTAIS tik gamindavosi vakarienę, tad pagaminto maisto kitą dieną nebūdavo. Et, tiek to, vis tiek vaikiukui gamint turėdavau aš. Bet būdavo KARTAIS net tokia situacija, kai mamytė pasakydavo: "pagamink KĄ NORS". O šaldytuve be sviesto ir praimto šampano butelio ar vyno daugiau nieko nėra
Iš ko??? Apie mano valgį net kalbos nebelikdavo.
Tylėjau. Nors labai skaudu buvo. Rasdavau kokių makaronų tai vaikiukui ir sau išvirdavau, o jei jų nebūdavo, tai būdavo vaikui Hipp košyčių... Kažin, man irgi jas reikėdavo valgyt?
Bet visada būdavo palikta vaikui glaistytų sūrelių. Tada mąstydavau, kad kita mano vietoj tyčia tuos sūrelius už mažiuką sukirstų, bet aš negalėjau, nes gaila mažylio.
O pats geriausias "pokštas" būtent tas, kad mamytė klausdavo: "Ar valgei ką nors?"
Paskui prasidėjo tokie "bajeriukai" kaip cukraus nebuvimas namie. Tęsdavosi savaitėmis tokie pokštai. Sakydavo: "va, šaldytyve yra balto šokolado, mes pamiršom cukraus, tai su juo saldinamės..."
O aš tuo metu jau laukiausi pirmus mėnesius... Tai man vien nuo tokios minties bloga likdavo...
Žodžiu, verkt norėjosi nuo tokios situacijos..., nuo tėvų nesupratingumo...
Po pusmečio darbo išėjau iš tos šeimos, nes atsineštais sumuštiniais vien
neturėtų maitintis. Be to taip ir nesitarėm...