QUOTE
Atrodytų, kad cukrus yra idealus maistas lengvai virškinamas, lengvai įsisavinamas, lengvai randamas. Deja
tas lengvumas ir slepia problemą
Kadangi gliukozė labai greitai sugeriama į kraują, jos kiekis kraujyje valgio metu ir po jo išauga apie 50 proc. Gliukozės koncentracija sumažėja tik kai kasa išskiria insulino hormoną ir jis paskatina audinių ląsteles priimti gliukozę į vidų. Jei tuo metu energija nėra aktyviai naudojama, tai pagrindinės priimančios ląstelės yra riebaliniame audinyje. Riebalinio audinio ląstelėse gliukozė virsta riebalų molekulėmis ir ten pasilieka iki pareikalavimo, o pareikalavimą ląstelės supranta kaip kraujyje cirkuliuojantį gliukagono hormoną.
Fruktozės pasisavinimo greitis yra tik 43 proc. gliukozės pasisavinimo greičio, tačiau ji negali būti panaudota energijai iš karto. Pirma fruktozė turi patekti į kepenis, ten paveikta kepenų fermento, ji virsta energijai panaudojama forma. Tiesiogiai energijai fruktozę naudoja tik spermatozoidai, tačiau tai yra paties organizmo susintetinta fruktozė. Fruktozė lengviau nei gliukozė panaudojama riebiųjų rūgščių sintezei kepenyse, taigi fruktozė virsta riebalais greičiau nei gliukozė, o tiems riebalams pernešti į audinius padidinama LMTL (labai mažo tankio lipoproteinų) koncentracija kraujyje.
Kaip ir fruktozė, galaktozė taip pat nėra tiesiogiai panaudojama energijos gamybai, bet pirma turi patekti į kepenis ir jų fermentų perdirbta virsta gliukoze.
Suvalgius daug lengvai įsisavinamų angliavandenių turinčio maisto, pirma pakyla gliukozės koncentracija kraujyje, antra staigiai pakyla insulino koncentracija kraujyje ir paskui visa gliukozė, fruktozė ir galaktozė atsiduria riebalinio audinio ląstelėse. Jei organizmo medžiagų apykaita nėra greita, pavyzdžiui, jei jis sunkiai fiziškai nedirba, tai nevyksta greita riebalų apykaita ir riebalais virtę angliavandeniai pasilieka audiniuose ilgam.
Priešingai nei kitų dviejų energinių maisto medžiagų (riebalų bei baltymų), angliavandenių įsisavinimas žmogaus organizme yra beveik neribotas, o pašalinimas, jei jie nesudeginami iškart, beveik neįmanomas, tad viršsvorio problemos yra daugiau susijusios su greitai įsisavinamais angliavandeniais (o ypač fruktoze) maiste nei su riebalais tiesiogiai.
Kodėl organizmas taip staigiai išskiria insuliną? Tam, kad kuo greičiau pašalintų monosacharidus iš kraujotakos. Kuo yra kenksminga didelė monosacharidų, daugiausia gliukozės ir fruktozės, koncentracija kraujyje? Diabetu sergantys žmonės galėtų tai pademonstruoti gyvu pavyzdžiu. Didesnė gliukozės ir fruktozės koncentracija kraujyje bei tarpląsteliniame skystyje sukelia reiškinį, vadinamą glikacija. Baltymai, susijungę su monosacharidais, sudaro tokius kompleksus, kurie labai lengvai oksiduojasi. Taip pažeidžiami organizmo audiniai, pirmiausia jungiamieji. Pažeidžiamos kapiliarų sienelės ir tinklainė, vystosi mikroangiopatija (to pasekmė, galūnių amputacija) bei retinopatija (pasekmė apakimas). Bet glikacija kenkia ne tik diabetikams, ji taip pat sukelia kolageno struktūros pažeidimus, o tai gali pasireikšti odos senėjimu, raukšlėmis. Dėl glikacijos yra pažeidžiama gleivinė ir taip atveriamas kelias infekcijoms. Svarbiausias dalykas, kurį reikia žinoti apie glikaciją, yra tai, kad fruktozė yra 10 kartų labiau linkusi ją sukelti nei gliukozė.
Jei organizmas yra ilgai veikiamas tokiomis didelėmis cukraus dozėmis ir kartu didelėmis insulino koncentracijomis, išsivysto apsauginė reakcija. Gali atsirasti audinių nejautrumas insulinui. Jei ląstelės nėra jautrios insulinui, tai jos labai sunkiai priima naujas gliukozės molekules. Kadangi gliukozė į ląsteles patenka sunkiau, tai energijos gamybai daugiau naudojami riebalai. Apie tokį žmogų sako, kad kuo daugiau jis valgo, tuo labiau jis lysta. Toks medžiagų apykaitos sutrikimas vadinamas ketogeniniu arba tiesiog II tipo (įgytu) diabetu. Galima ir kita organizmo reakcija. Gali atsirasti audinių hiperjautrumas insulinui. Tokiu atveju visa gliukozė patenka į ląsteles virsta kūno riebalais, o kraujyje nuolat labai žemas gliukozės kiekis arba jis labai greitai ir žemai nukrinta iškart pavalgius. Apie tokį žmogų sakoma, kad valgo, bet nepavalgo, tik pampsta. Toks medžiagų apykaitos sutrikimas vadinamas gliukogeniniu arba tiesiog hipoglikemija.
Taip organizmas, bandydamas apsisaugoti nuo žalingo glikacijos poveikio audiniams, sukuria kitą problemą didžiulius gliukozės koncentracijos svyravimus. Kuo kenksmingas yra gliukozės koncentracijos svyravimas kraujyje? Kaip minėjau pradžioje, gliukozė yra vienintelis nervinių ląstelių energijos šaltinis. Negaudamos pakankamai energijos, ląstelės beveik neatlieka savo funkcijų, o gaudamos per daug, pradeda dirbti sparčiau nei reikėtų, išskiria daugiau medžiagų, nei tuo metu reikia. Dabar įsivaizduokite, kaip atrodytų mūsų kelionė automobiliu, jei akseleratoriaus pedalas būtų tai nuspaudžiamas iki galo, tai išvis atleidžiamas? Mašina trukčiotų kaip išprotėjusi, kartais gal net užgestų. Su smegenimis vyksta tas pats. Gliukozės koncentracija nukrinta, negaudamos energijos nervinės ląstelės vos funkcionuoja, lėtėja procesai, kartu ir liaukų veikla, neišskiriami reikalingi hormonai, krinta nuotaika, žmogui norisi tik susiriesti į kamuoliuką ir tūnoti kampe. Ir staiga gliukozės koncentracija išauga, energijos atsiranda perteklius, ląstelės persidirba, išsiuntinėja impulsų daugiau nei reikia, liaukos išskiria hormonų daugiau nei reikia, nuotaika pašoka, žmogui sunku susikaupti, jis netelpa savo kailyje. Toks gliukozės koncentracijos kraujyje svyravimas labai sustiprina tokių ligų kaip depresija, isterija, nerimas, paranoja, šizofrenija, hiperaktyvumas, PMS simptomus. Ar ne protinga būtų klausti, kad gal toks svyravimas ir paskatina tas ligas išsivystyti?
Kadangi gliukozė labai greitai sugeriama į kraują, jos kiekis kraujyje valgio metu ir po jo išauga apie 50 proc. Gliukozės koncentracija sumažėja tik kai kasa išskiria insulino hormoną ir jis paskatina audinių ląsteles priimti gliukozę į vidų. Jei tuo metu energija nėra aktyviai naudojama, tai pagrindinės priimančios ląstelės yra riebaliniame audinyje. Riebalinio audinio ląstelėse gliukozė virsta riebalų molekulėmis ir ten pasilieka iki pareikalavimo, o pareikalavimą ląstelės supranta kaip kraujyje cirkuliuojantį gliukagono hormoną.
Fruktozės pasisavinimo greitis yra tik 43 proc. gliukozės pasisavinimo greičio, tačiau ji negali būti panaudota energijai iš karto. Pirma fruktozė turi patekti į kepenis, ten paveikta kepenų fermento, ji virsta energijai panaudojama forma. Tiesiogiai energijai fruktozę naudoja tik spermatozoidai, tačiau tai yra paties organizmo susintetinta fruktozė. Fruktozė lengviau nei gliukozė panaudojama riebiųjų rūgščių sintezei kepenyse, taigi fruktozė virsta riebalais greičiau nei gliukozė, o tiems riebalams pernešti į audinius padidinama LMTL (labai mažo tankio lipoproteinų) koncentracija kraujyje.
Kaip ir fruktozė, galaktozė taip pat nėra tiesiogiai panaudojama energijos gamybai, bet pirma turi patekti į kepenis ir jų fermentų perdirbta virsta gliukoze.
Suvalgius daug lengvai įsisavinamų angliavandenių turinčio maisto, pirma pakyla gliukozės koncentracija kraujyje, antra staigiai pakyla insulino koncentracija kraujyje ir paskui visa gliukozė, fruktozė ir galaktozė atsiduria riebalinio audinio ląstelėse. Jei organizmo medžiagų apykaita nėra greita, pavyzdžiui, jei jis sunkiai fiziškai nedirba, tai nevyksta greita riebalų apykaita ir riebalais virtę angliavandeniai pasilieka audiniuose ilgam.
Priešingai nei kitų dviejų energinių maisto medžiagų (riebalų bei baltymų), angliavandenių įsisavinimas žmogaus organizme yra beveik neribotas, o pašalinimas, jei jie nesudeginami iškart, beveik neįmanomas, tad viršsvorio problemos yra daugiau susijusios su greitai įsisavinamais angliavandeniais (o ypač fruktoze) maiste nei su riebalais tiesiogiai.
Kodėl organizmas taip staigiai išskiria insuliną? Tam, kad kuo greičiau pašalintų monosacharidus iš kraujotakos. Kuo yra kenksminga didelė monosacharidų, daugiausia gliukozės ir fruktozės, koncentracija kraujyje? Diabetu sergantys žmonės galėtų tai pademonstruoti gyvu pavyzdžiu. Didesnė gliukozės ir fruktozės koncentracija kraujyje bei tarpląsteliniame skystyje sukelia reiškinį, vadinamą glikacija. Baltymai, susijungę su monosacharidais, sudaro tokius kompleksus, kurie labai lengvai oksiduojasi. Taip pažeidžiami organizmo audiniai, pirmiausia jungiamieji. Pažeidžiamos kapiliarų sienelės ir tinklainė, vystosi mikroangiopatija (to pasekmė, galūnių amputacija) bei retinopatija (pasekmė apakimas). Bet glikacija kenkia ne tik diabetikams, ji taip pat sukelia kolageno struktūros pažeidimus, o tai gali pasireikšti odos senėjimu, raukšlėmis. Dėl glikacijos yra pažeidžiama gleivinė ir taip atveriamas kelias infekcijoms. Svarbiausias dalykas, kurį reikia žinoti apie glikaciją, yra tai, kad fruktozė yra 10 kartų labiau linkusi ją sukelti nei gliukozė.
Jei organizmas yra ilgai veikiamas tokiomis didelėmis cukraus dozėmis ir kartu didelėmis insulino koncentracijomis, išsivysto apsauginė reakcija. Gali atsirasti audinių nejautrumas insulinui. Jei ląstelės nėra jautrios insulinui, tai jos labai sunkiai priima naujas gliukozės molekules. Kadangi gliukozė į ląsteles patenka sunkiau, tai energijos gamybai daugiau naudojami riebalai. Apie tokį žmogų sako, kad kuo daugiau jis valgo, tuo labiau jis lysta. Toks medžiagų apykaitos sutrikimas vadinamas ketogeniniu arba tiesiog II tipo (įgytu) diabetu. Galima ir kita organizmo reakcija. Gali atsirasti audinių hiperjautrumas insulinui. Tokiu atveju visa gliukozė patenka į ląsteles virsta kūno riebalais, o kraujyje nuolat labai žemas gliukozės kiekis arba jis labai greitai ir žemai nukrinta iškart pavalgius. Apie tokį žmogų sakoma, kad valgo, bet nepavalgo, tik pampsta. Toks medžiagų apykaitos sutrikimas vadinamas gliukogeniniu arba tiesiog hipoglikemija.
Taip organizmas, bandydamas apsisaugoti nuo žalingo glikacijos poveikio audiniams, sukuria kitą problemą didžiulius gliukozės koncentracijos svyravimus. Kuo kenksmingas yra gliukozės koncentracijos svyravimas kraujyje? Kaip minėjau pradžioje, gliukozė yra vienintelis nervinių ląstelių energijos šaltinis. Negaudamos pakankamai energijos, ląstelės beveik neatlieka savo funkcijų, o gaudamos per daug, pradeda dirbti sparčiau nei reikėtų, išskiria daugiau medžiagų, nei tuo metu reikia. Dabar įsivaizduokite, kaip atrodytų mūsų kelionė automobiliu, jei akseleratoriaus pedalas būtų tai nuspaudžiamas iki galo, tai išvis atleidžiamas? Mašina trukčiotų kaip išprotėjusi, kartais gal net užgestų. Su smegenimis vyksta tas pats. Gliukozės koncentracija nukrinta, negaudamos energijos nervinės ląstelės vos funkcionuoja, lėtėja procesai, kartu ir liaukų veikla, neišskiriami reikalingi hormonai, krinta nuotaika, žmogui norisi tik susiriesti į kamuoliuką ir tūnoti kampe. Ir staiga gliukozės koncentracija išauga, energijos atsiranda perteklius, ląstelės persidirba, išsiuntinėja impulsų daugiau nei reikia, liaukos išskiria hormonų daugiau nei reikia, nuotaika pašoka, žmogui sunku susikaupti, jis netelpa savo kailyje. Toks gliukozės koncentracijos kraujyje svyravimas labai sustiprina tokių ligų kaip depresija, isterija, nerimas, paranoja, šizofrenija, hiperaktyvumas, PMS simptomus. Ar ne protinga būtų klausti, kad gal toks svyravimas ir paskatina tas ligas išsivystyti?
http://www.unimed.lt...ndeniai-maiste/
mums tik ilgai kalė į galvas, kad vaisius valgyti laaabai reikia. O išties tai valgyti kultūrinius vaisius beveik tas pat, kas cukrų iš cukrinės kabinti. Vertingi yra laukiniai vaisiai ir uogos. Dar kart pažiūrėkit, kas nematė, Monastyrskis demonstruoja, kiek maždaug cukraus yra kiekviename produkte.
http://www.youtube.c...h?v=q2BuMjFclb0
