Mano gimdymo patirtis Lietuvoje buvo tragiska, nors gimdziau VGN, kur kaip ir neblogaituretu buti.
Kadangi pernesiojau ir buvau paguldyta i patologini, kasdien susidurdavau su palatos gydytojos kazkokia neigiama reakcija i ta laukima, kiek apziuredavo pakomentuodavo kad "oi, eik miegot ramiai, niekas cia tau nesidaro". O kur jau ramiai miegosi kai lauki antra savaite po termino.
Zadeta buvo skatint - apziurejo ir persigalovojo, kad nera prasmes, nes "vistiek nepagimdysi". Pakiso popierius del CP, TUSCIUS. pareikalavau uzpildyti priezastis ir visa kita. Susiraukus, bet uzpilde neva gimdymo takai nepasiruose gimdymui. Pati buvau visiskam strese, pries pasirasant paprasiau laiko pagalvot ir pasitart su vyru, tai visu akivaizdoj buvau apsaukta kaip nesavarankiska, neatsakinga, kad sutraumuosiu vaika jau jis ir taip 2 savaites gal kankinasi, o dar didelis bus, nepralys, uztsrigs ir tt..
Vias naktis laukimo, CP paskirtas buvo ryte, prasidejo saremiai nakti i kuriuos numojo ranka - neefektyvus, nes gimdos kaklelis aukstas, kietas ir paskutine diena po termino kai galima laukti, taip kad popieriai pasirasyti - ir i operacine. Dar sakiau kad lyg prasidejo ta veikla, tai sako - neturim teises ilgiau laikyt - nenori - israsom.
Tokiu spaudimu ir padare CP.. Baisu baisu buvo.. Dar rankas pririso
Kita leliu gimdziau uzsienyje, pasitaike tokia galimybe ir nedvejojau, Lietuvoj vel bijojau tokio poziurio. Norejau bandyt naturaliai. Nors ir nepavyko, bet tikrai buvo atsizvelgta i mano nora bandyti, ir skatino ir lauke ir viska aiskino: kas ir kodel daroma, kokios vienokiu ir kitokiu veiksmu pasekmes, jokiu bauginimu, jokio skubejimo. Per CP sypsojaus ir nekantriai laukiau kada pamatysiu leliu, o ne drebejau is baimes.
