QUOTE(Edmė @ 2013 07 08, 14:43)
Sveiki
Aš vėl po operacijos. 2010 m. buvo pirma operacija, dabar kitą krūtį operavo. Laukiu rezultatų, nuo to priklausys gydymas.
Kažkaip stipriai klinikose šlubuoja diagnostika. Pati užsičiuopiau darinuką kovo mėn. Nors per 3 m. buvo daryta ir mamogramos ir ultragarsai, nieko nematė. Dabar siuntinėjo mane "nuo tamošiaus pas keipošių"beveik 8 savaites. Radiologė užtikrinta buvo, kad tai ne v... - pieno liaukos padidėjimas lyginant su 2012 11 mėn. mamograma. Galutinai buvo nuspręsta imti biopsiją. Biopsijos metu irgi sako, kad tai fibrodenoma. Nors, kai atsuku "filmą" atgal, 2010 m. po chemijos, padarius kaulų scintigramą, buvo pažymėta medžiagos kaupimasis kairės pusės minkštuosiuose audiniuose. Tuomet darė adatinę biopsiją (nepakako medžiagos), ultragarsą, bet nieko nerado. O dabar vėl šalino limfmazgius. Paaiškės po ištyrimo, kas juose, bet faktas, kad pražiūrėta (ir vėl?!).
Tai tokia mano istorija. Tokie dalykai stipriai trenkia per smegeninę. Bet vistiek tikiu, kad išsikapstysiu. Labai sunku, tačiau reikia kažkuo tikėti. Man dar reikia 20 metų, vaikus turiu užauginti.
Sėkmės visiems.
Kaip gerai pažįstama situacija. Todėl kaip tik galedama pati imuosi visko kas tik įmanoma. Privačiai tikrinausi ir tikrinuosi, ieškau naujausiu gydymo budu. Taip, gaila, taciau situacija Lietuvoje yra tokia kokia yra. Manau, kad dėl šeimos gydytoju, pirmiausia, nekompetencijos, abejingumo jauniems žmonėms tiesiog praziopsomos ypatingai pavojingos ligos(pazistu ne viena tokį ligoni, skaiciuoju tokius atvejus jau desimtimis). O svarbiausia, kad ir toliau vyksta lygiai tas pats-žmones kreipiasi i gydytojus su nusiskundimais, o jauniems zmonems daugumai seimos gydytoju ne i galva nesauna atlikti išsamią apziura, deja.
Edme, man irgi reikia 20 metu, kad vaikucius paruosciau gyvenimui, kad susiformuotu ju normalus psichologinis stuburas, kad, oi, kiek daug aš noriu jiems duoti. Todėl kiekviena laisva minutę skiriu jiems, is paskutiniu jėgų juos mokau, aiskinu ivairias gyvenimiskas situacijas, supazindinu su kultūra, istorija, žmogaus vystymusi, pojuciais ir viskuo viskuo viskuo. Pasiziuriu i kitas mamas, kurios tuos 20 metu įsitikinusios, kad turi ir suprantu, kad ir aš turbut būčiau kazkuo panasi i jas-kai vaikai su savo klausimais nevisada sulaukia atsakymu, isiklausymu, kai noretusi daugiau laiko skirti sau, kai einant i parodas, koncertus, baletus ir t.t. eiti be vaiku. O dabar aš esu suinteresuota padaryti daugiau nei galima tikėtis. Ir aš esu tokia laiminga.