.Aš jau neskaičiuoju laiko, nelyginu jo su niekuo, nebent bendraamžiais gal tokiais pat vaikais su DS, o ir tai jau išmokau, kad jie dauguma skirtingi.
Labai pergyvenau kaip bus mokykloj. Juk jis toks žioplas, toks lėtas, toks nesavarankiškas, ant kojų normaliai stabiliai nestovi...
Ir žinot ką? Po 3 mėnesių ėjimo į pirmą klasę(jis klasėje sunkiausias ir silpniausias). Mokytoja man pasakoja, kaip jis jau muša vaikus, o tie jį laiko beveik leliuku ir tik juokiasi iš to, nereaguoja į jį rimtai. Prašiau mokytojos labai reaguoti ir bausti už tai.
Atėjęs į klasę iš ryto, jis pirmiausia puola sveikintis su stipriausiu ir išdykiausiu vaiku. Dukra juokiasi, sako, kad jis nori būti "kietas"...
Labai saugau savo telefoną, bet vistiek nugriebia kartais. Niekas nieko nemokė ir specialiai nerodė kaip reikia siūsti SMS.
Tai jau keletas draugių gavo po puokštę tuščių žinučių. Kol dukrai nepasiuntė, tol nežinojom apie naują "pasiekimą"
Taip kad viskas savu laiku
ankščiau ar vėliau darys kažkiek, o kiek darys - tiek bus gerai 
O dė tų draugės palyginimų nesiskaudink taip. Tiesiog pasigirti stenkis tiem kas supranta, ir kita dukryte.
Aš aplamai pakeičiau visas drauges, tai nėr problemos
. Liko tik viena, iš senesnių laikų, kuri mane supranta. Ir kas įdomiausia - dar geriau jaučiuosi, nei jas turėjau(pasirodo ne tokios jos čia jau ir geros buvo)Taip kad nėr to blogo, kas neišeitų į gerą.
Labai džiaugiuosi Tavo Gabija
Šaunuolė mergaitė.
Mano Linas nė lėkštės iki kriauklės nenuneša.
Neapsirengia dar pats.
Į tualetą dar reikia nuvesti ir pastovėti, kad "nepaskandintų" vonios...
Nu ir kas? Visai nesuku dėl to galvos.
Ateis laikas - išmoks.
Bet už tai - mes pirmokai
. Sudėtingai, su klasiokų pagalba, bet įsiliejom į mokyklą.
