Mamos apie ką Jūs kalbat??? Man atrodo tik visai negalvojant galima taip išsireikšti.... Man taip baisu, kai girdžiu tokius žodžius. Tikrai, nuoširdžiausiai. Tikiuosi niekada taip negalvosiu . Mama kuri nuoširdžiai parašė savijautą ir tiesiog savo poziciją sekančiame poste vos ne teisinasi ką turėjo omenyje....
Parašiau taip, kaip buvo ant širdies, gal ir be reikalo parašiau, bet nenuvertinau niekieno meilės, nieko nemenkinau ir juolab neverčiau teisintis. Parašiau, kad man skamba baisiai "myliu savo vaiką, bet jei žinočiau - pasidaryčiau abortą", argi jei mano nuomonė kitokia, negaliu jos išreikšti? Nieko juk nepuldinėjau ir tikrai neparašiau, kad tik visai negalvojant galima taip išsireikšti... Aš galvoju labai daug. Matyt kitokia kryptim ir tiek... Jei čia visas postas man adresuotas, taip, verkiau, staugiau ir plaukus roviausi, neigiau ir nemylėjau, nenorėjau, plyšau per pusę. Ir dabar verkiu, ir beprotiškai bijau, ir dar daug daug visko..
Aš neginčiju nei jausmų, nei nuoširdumo. Tiesiog ne pirmą kartą šioje temoje pamatau tokius žodžius "myliu, bet jei būčiau žinojusi". Mane tai gąsdina, aš meilę kitaip suvokiu. Gal aš dar nieko nežinau, nes Dovydas dar kūdikis, bet negrįžtu mintimis į tą dieną, kai galėjau sužinoti, negalėčiau taip pagalvoti, būčiau pasidariusi abortą, kai glaudžiu jį kasdien, kai jis tiesia į mane savo mažas rankytes, bučiuoja man veidą Kai jis gimė ir jo nemačiau savaitę, taip, pripažįstu, kad dar ir ne tokius dalykus galvojau. O čia tokie dideli vaikai. Nežinau kaip paaiškinti. Man liūdna, kad kai kurios mamos taip galvoja, nes rodosi, kad jos nelaimingos. Gal aš ir absoliučiai neteisi. Atleiskit, aš tikrai nieko neteisiu. Nesu tikrai iš tų viską idealizuojančių žmonių, bet pasistengiau ir priėmiau taip, kaip yra. Turiu ir aš tą žaizdą, bet... Net nemąstau koks jis būtų be tos papildomos chromosomos, nes tai jau būtų nebe jis.
Suprantu, kad kitoks vaikas yra ne tik džiaugsmas, bet ir skaudulys. Bet toks gyvenimas, vienam duoda vieną, kitam - kitą. Negalime grįžti ir kažką pakeisti... Aš pagalvoju, o jei sveikas vaikas taptų neįgalus (juk tikrai nutinka tokie dalykai, kaip bebūtų liūdna), irgi grįžinėtumėte į praeitį?
Niekas juk ir nesako, va imsiu, grįšiu ir nužudysiu.... čia sako, kad jei būtų žinojusi, GALBŪT būtų pasirinkusi kitą kelią... o gal ne... Kol nestovi prie operacinės durų ir tau nereikia žengti pro jas, tai tik žodžiai... Niekas nesako, kad vaikas (apskritai ir su, ir be negalios) yra tik džiaugsmas... Sako, kad būtent šitas likimas tam tikrai nėra tas, kurį norėtum pakartoti... Du skirtingi dalykai - poelgiai ir pasvarstymai. Jei žmogus nebijo ir nesigėdija pasakyti, "bučiau žinojusi - manęs lauktų labai sunkus sprendimas, nes aš svarstyčiau", tai jis jau tampa kažkuo blogesnis? Rašai pasistengiau ir priėmiau... ir 2saulytės juk į konteinerį neišmetė (va čia tai "mamos" kurios sugeba sveikus vaikus po konteinerius išmėtyt) ji myli, rūpinasi... Ir čia nėra mąstymas, kokie tie mūsų vaikai būtų be tos papildomos chromosomos, nes jei jie būtų be jos - mūsų čia nebūtų, mes eitume kitu keliu, sutiktume kitus žmones, turėtume kitas bėdas Niekas negali grįžti atgal, niekas negrįž - pasvarstys, nueis nuo kompiuterio ir apkabinęs savo netobulą vaiką toliau gyvens ir džiaugdamasis, ir mylėdamas, ir mylimas, ir laimingas, ir supykdamas, nuliūsdamas, vėl pagalvodamas
Jei žmogus nebijo ir nesigėdija pasakyti, "bučiau žinojusi - manęs lauktų labai sunkus sprendimas, nes aš svarstyčiau", tai jis jau tampa kažkuo blogesnis? Rašai pasistengiau ir priėmiau...
Jūs teisi, absoliučiai dėl visko, bet jūs nesupratot, ką aš norėjau pasakyti tuo savo postu, man baisu dėl tokių minčių ne dėl to, kad žmogus svarsto, kaip pasielgtų, man baisu, kad SVARSTO. Aš iš savo varpinės į situaciją pažvelgiau, ne iš 2saulytes. Man asmeniškai tai reiškia nesusitaikymą. Ir mane asmeniškai labiausiai gąsdina nesusitaikymas, nes jį prilyginu nelaimingumui. Per tokius postus mano baimės išlenda ir tiek... 2saulytes, atleiskit, nenorėjau draskyti jums širdelės, tikrai. Tiesiog ne vietoj ir ne tais žodžiais parašiau. Labai džiugu skaityti, kad jūsų namai pilni laimės
Parašiau taip, kaip buvo ant širdies, gal ir be reikalo parašiau, bet nenuvertinau niekieno meilės, nieko nemenkinau ir juolab neverčiau teisintis. Parašiau, kad man skamba baisiai "myliu savo vaiką, bet jei žinočiau - pasidaryčiau abortą", argi jei mano nuomonė kitokia, negaliu jos išreikšti? Nieko juk nepuldinėjau ir tikrai neparašiau, kad tik visai negalvojant galima taip išsireikšti... Aš galvoju labai daug. Matyt kitokia kryptim ir tiek...
Jei čia visas postas man adresuotas, taip, verkiau, staugiau ir plaukus roviausi, neigiau ir nemylėjau, nenorėjau, plyšau per pusę. Ir dabar verkiu, ir beprotiškai bijau, ir dar daug daug visko..
Labai gerai, kad yra daug nuomoniu ir parasiau, kad jei mama tikrai NIEKADA nesuabejojo ar istrauke gera loterijos bilietą - dėl to džiaugiuosi Juk viskas ir prasidėjo, nuo to sukakoto mano posto O aš teturėjau galvoje, kad tuo kriziniu pirminiu momentu ( beja kaip atrodo ir Jūs) aš abejojau ar tikrai taip jau imiau ir kažką laimėjau... Va tai ir rodo, kad tada galvojau apie labai daug ką - bet nė vieno karto apie abortą, apie vaiko palikimą kažkam... Tiesiog pagalvojau, kodėl būtent man toks likimas.... Vėliau suvokiau ir nuo tada kiekvieną dieną suprantu kodėl man... kodėl to reikėjo... ir kad galbūt tas loterijos bilietas leido man laimėti kitokį prizą...
... bet kai viena mano pažįstama atėjo pas mane ir paklausė manęs - dariausi VVT... mano vaikui DS... tu jau augini tokį vaiką.. ar ką nors keistum??? Aš tavęs beveik nepazystu, turim kelis bendrus draugus... bet negaliu, aš turiu paklausti. Ar lengva taip gyventi???????
Aš jau nekeisčiau nieko ir i nieką, nes turiu savo vaiką šalia, jau taip seniai jis tapo neatskiriama mano gyvenimo dalis. Bet man niekada neteko spręsti šio klausimo tada kai dar gali kažką pakeisti (dėl to džiaugiuosi) ir aš tikrai nesižegnoju kad būčiau nusprendusi būtent taip... Galbūt ir bučiau. Galbūt net žinodama bučiau pasirinkusi... Bet tvirtai pasakyti niekada ir negalėsiu... žinau tik vieną, kai reanimacijoje jis duso aš meldžiau dievo, kad tik man paliktų mano vaiką, bet kokį.... Bet pasakyti kitam - gimdyk, čia gi rojus... Aš taip negaliu. Užmėtykite mane akmenimis, bet negaliu... Aš nei paskatinau gimdyti, nei siūliau atsisakyti... aš pasakiau kad tai jos, jos vyro sprendimas ir nesvarbu kurį variantą pasirinksi - tai bus be galo skaudu.
Jūs teisi, absoliučiai dėl visko, bet jūs nesupratot, ką aš norėjau pasakyti tuo savo postu, man baisu dėl tokių minčių ne dėl to, kad žmogus svarsto, kaip pasielgtų, man baisu, kad SVARSTO. Aš iš savo varpinės į situaciją pažvelgiau, ne iš 2saulytes. Man asmeniškai tai reiškia nesusitaikymą. Ir mane asmeniškai labiausiai gąsdina nesusitaikymas, nes jį prilyginu nelaimingumui. Per tokius postus mano baimės išlenda ir tiek... 2saulytes, atleiskit, nenorėjau draskyti jums širdelės, tikrai. Tiesiog ne vietoj ir ne tais žodžiais parašiau. Labai džiugu skaityti, kad jūsų namai pilni laimės
maža mazgė....Laimę turime kiekvienas,nors ji kartais būna ir per ašaras.Susitaikymas įvyksta tada ,kai gimsta vaikelis,(neigalus)o tu jį paimi ant rankų.Kai pirmą kartą maitini krūtimi,augini supuoji ,myluoji.Kai tave džiugina jo graži ir miela šypsena.....Kai įveiki visus sunkumus.
SUSITAIKYMAS labai įdomus žodis....
Aš greičiau suvokiau realybę ir piėmiau savo vaikelį toks koks jis yra.Jis mano vaikas,aš jį nešiojau,aš jo laukiau(odieve kaip laukiau)
O dėl "laimingo bilieto",skauda širdelę,kad mano vaikui buvo lemta būti tam "laimingam bilietui''
Aš tik leidžiu sau pagalvoti,kaip būtų buvę jei jis būtų šešemetis sveikas berniukas
maža mazgė Neverkite,prašau. Atleiskit ir man jei ką parašiau ne taip.Aš tik pasakiau savo nuomonę.Jūs esate puiki mama
MAMOS nusyšipsokim Papildyta:
QUOTE(Vvarliokas @ 2014 02 03, 12:45)
Labai gerai, kad yra daug nuomoniu ir parasiau, kad jei mama tikrai NIEKADA nesuabejojo ar istrauke gera loterijos bilietą - dėl to džiaugiuosi Juk viskas ir prasidėjo, nuo to sukakoto mano posto O aš teturėjau galvoje, kad tuo kriziniu pirminiu momentu ( beja kaip atrodo ir Jūs) aš abejojau ar tikrai taip jau imiau ir kažką laimėjau... Va tai ir rodo, kad tada galvojau apie labai daug ką - bet nė vieno karto apie abortą, apie vaiko palikimą kažkam... Tiesiog pagalvojau, kodėl būtent man toks likimas.... Vėliau suvokiau ir nuo tada kiekvieną dieną suprantu kodėl man... kodėl to reikėjo... ir kad galbūt tas loterijos bilietas leido man laimėti kitokį prizą...
... bet kai viena mano pažįstama atėjo pas mane ir paklausė manęs - dariausi VVT... mano vaikui DS... tu jau augini tokį vaiką.. ar ką nors keistum??? Aš tavęs beveik nepazystu, turim kelis bendrus draugus... bet negaliu, aš turiu paklausti. Ar lengva taip gyventi???????
Aš jau nekeisčiau nieko ir i nieką, nes turiu savo vaiką šalia, jau taip seniai jis tapo neatskiriama mano gyvenimo dalis. Bet man niekada neteko spręsti šio klausimo tada kai dar gali kažką pakeisti (dėl to džiaugiuosi) ir aš tikrai nesižegnoju kad būčiau nusprendusi būtent taip... Galbūt ir bučiau. Galbūt net žinodama bučiau pasirinkusi... Bet tvirtai pasakyti niekada ir negalėsiu... žinau tik vieną, kai reanimacijoje jis duso aš meldžiau dievo, kad tik man paliktų mano vaiką, bet kokį.... Bet pasakyti kitam - gimdyk, čia gi rojus... Aš taip negaliu. Užmėtykite mane akmenimis, bet negaliu... Aš nei paskatinau gimdyti, nei siūliau atsisakyti... aš pasakiau kad tai jos, jos vyro sprendimas ir nesvarbu kurį variantą pasirinksi - tai bus be galo skaudu.
Vvarliokas Jūs aprašėte mano mintis....ir man taip buvo.Vaiko gyvybė ant plauko,o aš meldžiu dievo kad jį paliktų man.Kad nepasiimtų....Argi tai nesusitaikymas?Argi tai ne meilė?
Užpernai mus užpuolė labai sunkus plaučių uždegimas.Vaikas dūsta,melynuoja...dėl gyvybės kovojama,kiekvieną sekundę.Tada buvau pikta,labai pikta.Kodėl jam šitiek sunkumų reikia ištverti,kad galėtų gyventi.Mane išvarė iš renimacijos.Verkiau skaudžiai iš visos širdies.Nuėjus į mašiną turbūt šaukiau visa gerkle.Ir''Dievui" pasakiau ....Arba pasiimk(nebekankin) arba palik jį ramybėje Kiek galima.Šitiek skausmo.....Tubūt išgirdo....Nes po to nebesirgo šitaip sunkiai....na sloga ne liga....
Žinot mamytės - labai sunku bendrauti tik raštu.... neretai žodis be veido, be mimikos, be žmogaus yra kitoks... Taip, jis būna visai kitoks... Jei dabar mes būtume stovėję viena priešais kita, arba sėdėję ir gėrė kavą, kalbėję ta pačia tema - viskas būtų buvę kitaip... mes matytume viena kitos akis, girdėtume toną, galbūt išvystume ašaras... Žodžiai einantys iš širdies ir pasiekia širdį... Galbūt visai kitaip suvoktume viena kitos būsenas ir tas tikras mintis... Kartais nereikia žodžių - žmogus tiek neapsakomai daug moka parodyti kitaip. Mes juk vieno likimo, kad ir skirtingų charakterių ir patirčių mamytės... Skirtingai mąstom, bet vienodai stipriai mylim... Kai aš rašau - labai dažnai tai būna gal "kietokai" parašyta, galbūt kitoms suskausta skaitant mano eilutes - tik nesupykit, apkabinu visas... Kas mane gyvai žino ir pažįsta, žino, kad esu šiltas iki negalėjimo žmogus Atvira, turinti gan tvirtą nuomonę, bet šilta ir palaikanti Man kartais atrodo, kad taip smagu būtų susibėgti, gyvai... tankiau nei kartą per metus... Tada gal kitaip ir žodžiai skaitytusi, nes iki tol žmogų per sielą jau butum "praleidęs"
Serga pastoviai ,dirbti niekur negali,nes pastoviai biliotenis.Vyrui vienam šeimos ūkį vesti ir nelengva,o dar kur kitas vaikas,jam ir dėmesio stinga.
vat to ir aš bijau o jau iš vyro išgirdau tokius žodžius kaip - aš vienas neišlaikysiu šeimos, nori nenori gausi eit dirbti.... neįsivaizduoju, kaip savo saulytę reiktų atiduot į auklės arba darželio priežiūrą, kai nežinai kurią akimirką koks biesas gali prikibti... atrodo, tik pats gali prižiūrėti mažąją taip, kaip priklauso
kažkaip sukuosi kaip voveriukas, bandau abiems savo aukseliams tiek pat laiko skirti
QUOTE(Bobulka @ 2014 02 02, 23:18)
Kur kiti vaikai? Kodel nesutinku ju nei parkuose, nei Akropoly ar dar kur?
mes kai tik būnam Vilniuj, tai Akropoly visad galima sutikti
o dėl DS bruožų... pas musiškę tikriausiai iš išvaizdos tik akytės ir ausytės kitokios, o daugiau tai visa į brolį ir kai pirmą kart kai pamačiau, net įtarimas nekilo, nes kaip du vandens lašai į broliuką buvo panaši, dabar po truputį keičiasi.
irgi vis dar būna visokių minčių aplanko, bet tos žavingos 'vampyriškos' šiuo metu šypsenos nekeisčiau į nieką gyvenime, bent jau šiuo metu mūsų saulytė tieeek šviečia namuose, tiek šilumos ir meilės mums teikia, kad net nesitiki, jog yra kitoks vaikas
vat to ir aš bijau o jau iš vyro išgirdau tokius žodžius kaip - aš vienas neišlaikysiu šeimos, nori nenori gausi eit dirbti.... neįsivaizduoju, kaip savo saulytę reiktų atiduot į auklės arba darželio priežiūrą, kai nežinai kurią akimirką koks biesas gali prikibti... atrodo, tik pats gali prižiūrėti mažąją taip, kaip priklauso
kažkaip sukuosi kaip voveriukas, bandau abiems savo aukseliams tiek pat laiko skirti
mes kai tik būnam Vilniuj, tai Akropoly visad galima sutikti
o dėl DS bruožų... pas musiškę tikriausiai iš išvaizdos tik akytės ir ausytės kitokios, o daugiau tai visa į brolį ir kai pirmą kart kai pamačiau, net įtarimas nekilo, nes kaip du vandens lašai į broliuką buvo panaši, dabar po truputį keičiasi.
irgi vis dar būna visokių minčių aplanko, bet tos žavingos 'vampyriškos' šiuo metu šypsenos nekeisčiau į nieką gyvenime, bent jau šiuo metu mūsų saulytė tieeek šviečia namuose, tiek šilumos ir meilės mums teikia, kad net nesitiki, jog yra kitoks vaikas
Dėl išvaizdos- giminaičių,globojančių mergaitę su ds- pastaroji mergaitė tik kitokios,būdingos akių formos.o plaukai- ilgo,oho kokios kasos ir dar kirpčiukai ant kaktos,taip,kad nei sprando,nei kaktos nesimato.
Vvarliokas Jūs aprašėte mano mintis....ir man taip buvo.Vaiko gyvybė ant plauko,o aš meldžiu dievo kad jį paliktų man.Kad nepasiimtų....Argi tai nesusitaikymas?Argi tai ne meilė?
Užpernai mus užpuolė labai sunkus plaučių uždegimas.Vaikas dūsta,melynuoja...dėl gyvybės kovojama,kiekvieną sekundę.Tada buvau pikta,labai pikta.Kodėl jam šitiek sunkumų reikia ištverti,kad galėtų gyventi.Mane išvarė iš renimacijos.Verkiau skaudžiai iš visos širdies.Nuėjus į mašiną turbūt šaukiau visa gerkle.Ir''Dievui" pasakiau ....Arba pasiimk(nebekankin) arba palik jį ramybėje Kiek galima.Šitiek skausmo.....Tubūt išgirdo....Nes po to nebesirgo šitaip sunkiai....na sloga ne liga....
oi kaip aš suprantu apie ką jus rašote... Kaip gera skaityti postus, kai mamos pasidžiaugia, kad vaikiukai stiprūs ir sveiki... Kad per metus vos kartą kitą teserga Laimingos mamos Bet kaip isvargina nesibaigiancios ligos, nuolatines ligonines ir panasus dalykai... isvargina fisiskai.. emociskai as tam turbut pasiruosiau ta nakti, kai pirma karta palieciau savo saulytes veiduka - as jau suvokiau kad laaaabai daug kas manes laukia.. kai istojau i musu draugija ir viena mama man pasake labai teisingus zodzius - dar tiek darbu reikes padaryt, dar tiek kelio neeit.. tiek zvilgsniu sutikti... tiek zodziu isgirsti... bet ten giliai giliai, kur kazkas sako tuk tuk tuk zinau, kad tas ilgas kelias bus nueitas pakelta galva!!! Nesiruosiu visa gyvenima nesti savo vaiku ant ranku... visada busiu salia, visada busiu arti, pasiekiama, randama, neuzsiemusi... taciau is visu jegu stengsiuosi ta ilga kelia leisti jiems nueiti patiems - i tai kasdien einu... nuo pat pirmos pamokeles kaip laikyti buteliuka, kaip valgyti saukstu ir gerti is puodelio.... einu i ta sekunde ir ta taska.. bet tas kelias nera ir niekad nebus lengvas... Dar nedaug nugyvenom, baisiausiu operaciju isvengem... bet 1000- ciai mazyciu liguciu, nuolatinis issekimas ir jausmas, kad pavargti negali... tiesiog neturi teises... Kiek kartu man sake - ruoskites... ir mes ruosiames... kai glosciau greitosios pagalbos masinoje melstancia savo vaiko ranka ir mintyse rekiau, klykiau - PASIIMK MANE!!! Dabar jau taip negalėčiau, turiu ir kitą vaiką, kuriam taip pat esu mama...
oi kaip aš suprantu apie ką jus rašote... Kaip gera skaityti postus, kai mamos pasidžiaugia, kad vaikiukai stiprūs ir sveiki... Kad per metus vos kartą kitą teserga Laimingos mamos Bet kaip isvargina nesibaigiancios ligos, nuolatines ligonines ir panasus dalykai... isvargina fisiskai.. emociskai as tam turbut pasiruosiau ta nakti, kai pirma karta palieciau savo saulytes veiduka - as jau suvokiau kad laaaabai daug kas manes laukia.. kai istojau i musu draugija ir viena mama man pasake labai teisingus zodzius - dar tiek darbu reikes padaryt, dar tiek kelio neeit.. tiek zvilgsniu sutikti... tiek zodziu isgirsti... bet ten giliai giliai, kur kazkas sako tuk tuk tuk zinau, kad tas ilgas kelias bus nueitas pakelta galva!!! Nesiruosiu visa gyvenima nesti savo vaiku ant ranku... visada busiu salia, visada busiu arti, pasiekiama, randama, neuzsiemusi... taciau is visu jegu stengsiuosi ta ilga kelia leisti jiems nueiti patiems - i tai kasdien einu... nuo pat pirmos pamokeles kaip laikyti buteliuka, kaip valgyti saukstu ir gerti is puodelio.... einu i ta sekunde ir ta taska.. bet tas kelias nera ir niekad nebus lengvas... Dar nedaug nugyvenom, baisiausiu operaciju isvengem... bet 1000- ciai mazyciu liguciu, nuolatinis issekimas ir jausmas, kad pavargti negali... tiesiog neturi teises... Kiek kartu man sake - ruoskites... ir mes ruosiames... kai glosciau greitosios pagalbos masinoje melstancia savo vaiko ranka ir mintyse rekiau, klykiau - PASIIMK MANE!!! Dabar jau taip negalėčiau, turiu ir kitą vaiką, kuriam taip pat esu mama...
Aš taip pat turiu kitą vaiką,kuriam taip pat esu mama.......Turiu būti šalia,o daug jau praleista...Noras kuo daugiau padėti mažajam išmokti(savarankiškumo)atima daugybes laiko.Dabar mes kai jau didesni visko mokinamės iš kasdienybės.O kol buvo mažiukas.Sanatorijos,Rc.ligoninės,renimacijos.Vyrenieji vyrai vieni namuose,nesvarbu,kad vyresnysis 10 metų vyresnis.Juk jo širdelė maža.
dabar kai jau mažiukas didelis,savarankiškesnis .Manau atėjo laikas pagalvoti ir apie save pačią.
Sveikutes mamytes.Kažin kaip būtu ,jeigu mes galėtume save užprogramuot ir negalvot kaip būtu ,jeigu.....Prieš sutinkant savo nuostabu vyra,kuris dabar yra šalia,iškenčiau labai sunkių gyvenimo akimirkų,ir kai pradėjo viskas eiti geryn,šalia nuostabus žmogus,mylintis mane ir mano vaikus,pradėjom laukt vaikelio,nesvarbu buvo kas gims,laukėm ,planavom ir išaušo ta puiki diena ,kai i mūsų šeima atėjo berniukas,džiaugsmo buvo visiems ,seses šaukė iš laimės ,nes labai norėjo brolio . Bet trečiaja diena ,prieš išleidžiant jau mus namo ,gydytojo įtarimai - vaikui DS ,patikėkit žemė slydo iš po kojų,norėjau ,kad prasivertų grindis ir dingčiau iš šio pasaulio,aišku dar ilgai stūmiau mintis šalin,tirinėdama savo vaika,kilo klausimas,kodel Dievas atėmė iš manes laime,kodėl negaliu gyvent laimingai?Ir kodėl vėl man.Bėgo laikas,teko ir mergaitėm pasakyt,kad lauktas ir išsvajotas brolis yra kitoks,bet tuo metu gauta žinia pritrenke mergaites ,vienai buvo 11 metu,kitai 7 ,bet tuo pačiu iš ju atimta ir mama,nes pripažinkim ,reikėjo daug laiko atiduot Justukui ,kad jam padėt,pradedant kelionėm pas genetikus ,po to raidos centras,sanatorija,ankstyvoji rebilitacija,vaikai augo ne su mama ,aišku kai namie:viriau valgyt ,tvarkiau namus,bet to mergaitėm neužteko.Pamažu tolau nuo vaiku,nes daug laiko atėmė Justuko ugdymas,mergaitės suprato,bet joms mamos švelnumo ir meilės norėjosi,pamažu dariausi pikta,svarstyt kaip butu jei buciau žinojus,nežinau..... Kai vaikiukui suėjo 2 metukai ,gime sese,ir dabar prisimenu,kai ji jau būdama metuku atnešdavo broliui rubus ,būdama mažesnė,ji norėjo ji maitint,bet reikia suvokt kaip jai mažytei buvo ir yra sunku,o Justui ir toliau reikia daug dėmėsio,taigi sunkiausia yra sesem.Kad nieko nebepakeisiu tai jau faktas,bet kad negpagalvočiau kaip būtu viskas buve jeigu butu gimes sveikas berniukas ,tai nežinau kiek dar turės nutekėt vandens,myliu ji be galo ir žinau kaip myli 2saulytes savo berniuka,ji saves nemyli ir nelepina-kiek ji atiduoda save sūneliui. Požiūris i gyvenima pasikeitė 100 procentu,atradau ir teigiamu dalykų ,pradėjau nert ,megst,bet dėl to negaliu pasakyt ,kad as laiminga laimėjus ši loterijos bilieta,genetiniu tyrimu nesidariau ,nes negalėčiau nutraukt nėštumo,bet gimė sveikos mergytės ir jos mažytės mato kiek laiko atima brolis,jos ir nori mamos,dalinu laika viesiems,ieškom bendros veiklos,bet sutikit mamos ,kad neigalieji vaikiukai atima daugiau laiko skirto jiems,apie darba ne nesvajoju,3 savaites i darzeli,mėnuo namie,kokiam darbe laikys,pavydžiu baltu pavydu toms mamoms,kurios gali dirbt,nes turi ar mociutes ,ar gerai apmokama darba ir gali aukles samdyt,mes to sau negalim leist ,ir tai kad aš sedžiu namie pikta ,darau viska ,kad nurimciau,kad negalvočiau kas būtu jeigu,bet aš juk ne kompiuteris,aš esu žmogus,norintis pailsėt,norintis sielos ramybės,norintis tobulėt.Gal lengviau mamoms ,kurios augina vieninteli toki vaika,nes nereik su nieko laiko dalint,ir tai sakau gal,juk negalim žinot kaip yra.
Aš taip pat turiu kitą vaiką,kuriam taip pat esu mama.......Turiu būti šalia,o daug jau praleista...Noras kuo daugiau padėti mažajam išmokti(savarankiškumo)atima daugybes laiko.Dabar mes kai jau didesni visko mokinamės iš kasdienybės.O kol buvo mažiukas.Sanatorijos,Rc.ligoninės,renimacijos.Vyrenieji vyrai vieni namuose,nesvarbu,kad vyresnysis 10 metų vyresnis.Juk jo širdelė maža.
dabar kai jau mažiukas didelis,savarankiškesnis .Manau atėjo laikas pagalvoti ir apie save pačią.
taip taip ir dar karta taip LABAI LABAI TAVE SUPRANTU (ar galiu kreiptis tave?) Labai artimos mano pacios mastymui mintys Papildyta:
Zuikulis - labai daug tiesos poste
Nors turiu tik du vaikus, bet net ir dabar pagalvoju, kad "skriaudziu" ir "apvagiu" sveikaji suneli... vis nusukdama po minute laiko, vis nuvogdama po akimirka pagalbos ir atsidavimo... STENGIUOSI po lygiai, bet ne visada taip jau "lygiai" gaunasi. O jei imti ir kalbėti apie mūsų pačių gyvenimus. Apie mus ne tik kaip mamas, bet ir seseris, dukras, žmonas, galu gale moteris, specialistes... tai cia dar viena tema...ilga ir laaaabai daug pamastymu kelianti Papildyta:
jus tik paziurekit - va cia tai teveliai... va cia atsakomybe.... cia meile ir rupinimasis nestumu, busimu vaikeliu.... ir kaip taip galima? http://www.delfi.lt/...i.d?id=61409869 http://www.delfi.lt/...e.d?id=63912978
