QUOTE(Sniega1 @ 2013 09 01, 12:50)
Na šuo tikrai yra didelė problema, nes ne vieni gyvename name, o bute reikia suprasti, kad ir kiti aplink mus gyvena... O jei kas ateina svetimas gali loti savo sodriu balsu kelias h.
Taip, kad kol šuo yra, situacija tokia kokia yra
Norėjau pasidžiaugti, kad šiandiena mūsų močiutė geresnės nuotaikos, bandžiau aiškinti dar apie tą dienos centrą, tai sako na bandome, gal ir noriu jau pabandyti
Taip, kad žiūrėsime kaip čia bus toliau, bet bandysiu tvarkyti dokumentus
nes jei taip ir toliau nieko neveiks, nebus su kuo pabendrauti, tai pati užsidepresuos dar labiau ir mus išvarys iš proto
Matot, vis gi kiekviena bėda turi ir išeitį
. Tik reikia ieškoti ir veikti.
Papildyta:
QUOTE(cambala @ 2013 08 31, 23:41)
Man tai soc darbuotoju pagalba siule dar praeita rudeni, kada mama gyveno viena savo bute, o as vazinejau kiekviena diena po du kartus pas ja. Soc. paramos skyriui sako, ateis, pamaitins, nupirks produktu... Na ir kas, pvz mano mama nezino ko ji nori, as perku vitamininga maista, kuo maziau e ir kuo naturalesni, gaminu pati , trinu, tarkuoju(nes mama tik su keliais dantim), kartais tenka valgydint, nes tai valgyt nenori, tai ''maistas uznuodytas''
.
Tai ar ''cackinsis'' soc. darbuotojas su tokiais kaprizais?. Bet kiekvieno psichika kitokia - vienas bendrauja labai su svetimais, kitas visai jais nepasitiki. Mano mamai ir taip viskas '' dingdavo, ja apvokdavo... ir t.t.'', tai kad to pasiulymo is soc. skyriaus atsisakiau , nes kas geriau zinos situacija nei as. O kai atejo dviem savaitem visiskai svetimas zmogus i namus (kai buvom atostogu, tai samdem labai faina moteriske), tai mamai buvo
pablogejimas, ta moteriske verke, sake nebedirbs tas kitas dienas (nors pinigai nemazi musu buvo
), bet kazkaip aukle po kiek laiko apsipratro, mama ne. Na bet cia buvo tik dviem savaitem.
Cia nera taip, kad patarti kaip geriau. Viskas priklauso nuo situacijos(darvo, ligonio psichikos, finansiniu galimybiu ir kt.).
Tikrai taip, soc. darbuotojai cackinasi
. Dėl maisto pirkimo ir ruošimo, tai visuomet tariamės su giminaičiais, kurie žino geriausia, verdam, trinam, malam, tarkuojam, valgydinam kaip mažus vaikus, na visaip būna. O dėl pablogėjimo, tai be abejo, kaip žmogus nusiteiks, jei vien tik pesimistinės nuotaikos, tai ir pablogėjimas galimas. Dažnai senukai, kurie atsiduria kokioj tai įstaigoj (senelių globos namai, slaugos namai) nuo psichologinių sukrėtimų patiria pablogėjimą sveikatos, o ir miršta dažnai (mano draugės uošvis senukų globos namuose teišbuvo 2 savaites ir užgeso).