Na va. pagaliau išryškinom pagrindinę taisyklę - tėtis vaikus myli tol, kol myli jų mamą. Deja, bet dažnai tai taisyklė...
Kita taisyklė - kai viskas išsiaiškinta, t.y. aiškus priteistas išlaikymas, paprastai emocijos nurimsta. Svarbu tuo momentu vaiko interesus atstovėt.
Trečia taisyklė - normalūs santykiai visa ko pagrindas. Nė viena mama iš normaliai besirūpinančio, padedančio tėvo neprašys papildomų 50 lt, o joks normalus tėtis dėl tų 50 lt nepradės mažiau skirti laiko ir dėmesio vaikui. Priežastys kaip visad, slypi giliau
Tiek, kad dažnai moteriškės "pasimauna" ant standartinių situacijų - skyrybų metu ir taip sunku, emocinis stresas, blaiviai mąstyt neišeina, galų gale derinami ir kiti reikalai. Tėtušis rūpestį parodo, pažada padėti, kai reikės, pagal galimybes - ir daugiau skirti...na normalu, žmogiška. Deja, kai praeina kiek laiko, situacija gali būt ir kitokia - nei tas tėtis rūpinas, pamiršęs viska, apart oficialius alimentus (čia idealiu atveju), ir galvojantis kad "ir taip per daug duoda" . Natūralu, pas jį kitas gyvenimas, kitas laiko planavimas, kiti žmonės aplink. Ir labai noris bet kokias sąsajas, ypač materialinius įsipareigojimus, bent jau minimalizuoti.
Ir vat tada gali but vėlu suvokti, kad papildomų žadėtų "iki pareikalavimo" pinigų vaikui nėra, pasididinimo oficialiai kelias labai ilgai trunkantis ir daug kainuojantis. Tai ir renkasi ramybę mamos, programuodamos save ir savo vaikus kuklesniam gyvenimui.
Tikrumo dėlei noris pridurt, kad su vaikų tėvu bandžiau ne kartą tartis gražiuoju, rūpintis vaikais, padėti man, kaip ir buvo žadėjęs. Deja. kadangi jau priėjom iki aiškinimosi teisme, tai pasistengsiu nulupti iki paskutinio cento. Ir be jokių sentimentų. Ir tikrai galvos neskaudės, kai jis valgys kruopas, paliks jį eilinė mergiotė, gyvens aptriušusiam bute. O vaikai - eilinėj stovykloj, kuriai jis prisidės. Ir dar svarbu - dabar pati vaikam skiriu tiek, kiek jiems reikia, prašau tik pusės reikiamos sumos.