QUOTE(liute @ 2013 06 30, 10:19)
Vakar buvom pas berniukus GN.

sutikom vieną auklėtoja, kuri išklausinėjo mane ašriau gal net VTAT..

koks namas, kur dirbam, kokie kiti vaikai, kokis kiemas ir t.t. Paskui atsiduso ir sako - .. na, ramiau jau kad į geras rankas atiduosim. Gera, net nuostabu, kad joms taip rūpi. Dabar planas toks - važinėsim kas šeštadienį iki teismo. Vakar didžkės buvo jaunimo dienose, tai važiavo tik jaunėlė sesė. Iškart ryšys su vyriausiu berniuku, su vidurinėliu mažesnis, su jaunėliu dar nelabai

. Jis iš vis labai įdomiai, jam liutas savas iš karto, nuo pirmo susitikimo. O pas mane dar neina ant rankų

. Nelabai eina ir pas kitas (ne jų šeimynos) GN auklėtojas, taip šypsos stebi bet ant rankų nea... gal gi bus ok viskas su prieraišumu jam.
Liūte, kaip smagu skaityt.
Dėl mažiuko... Lygindama su savuoju, tikiu, kad viskas bus gerai.
Manasis turi savybę per atstumą visiems šypsotis, žaisti akutėmis

, bet va žingsnis artyn ir jis kaip sraigė į savo namelį. Jei parduotuvėj pamatau iki ausų išsišiepusią moteriškę, jau žinau, kad mano krežis jai akį merkė.
Mes GN kai pratinomės, žaidėm su juo, tai "gaudėm" tėtį, mamą. Viliojom žaisliuku, kad atropotų nuo vieno prie kito. Pas visus jis ėjo į glėbį tik tą vienintelę dieną, kai vežėmės namo. Paskui net seneliams teko pasistengt. Pas jį labai greit atsirado aiški riba: šeima - kiti.