To priminimas/prisiminimas visą gyvenimą bus skaudus pačiam vaikui. Periodiškas ir per dažnas skriaudos priminimas vaikui manyčiau yra tiesiog neleidimas žaizdai užsitraukti. Čia gali kilti diskusija ar kalbėjimas apie vaiko praeitį būtinai yra skaudinimas. Ko gero tai labai priklauso nuo vaiko biografijos ir greičiausia bendro atsakymo tinkamo visiems nėra.
Gal ne visoms, bet manau bent dalis mūsų turėjo asmeninių patirčių, kai išduoda, įskaudina labai artimas šeimos žmogus (brolis, sesuo, tėvai, seneliai). Netikiu, kad kas 2-3 mėn. apie tai prisiminti (ar kad kiti mums primintų) būtų geriausia terapija...

Maniškė irgi šiuo metu nenori apie tai kalbėti. Ką reikia, ji žino, tolesni pokalbiai būtų spekuliacijos. Kita vertus jeigu ji tik nekalbėtų, bet apie tai nuolat galvotų, va tada jau būtų blogai.
Bet ji tam kartui padėjusi į šoną. Ji kalbėjo gerokai daugiau kol buvo vaikas ir kol tai buvo paprasčiausios žinios apie save, bet dar nebuvo suvokimo, kad padaryta skriauda.