Na sveiki
Werika
Mums irgi reikia žiauriai lietaus.... žemė sausa sausa....
Mano abu vyrai miega
Na ka kaip ir rašiau, mes jau namie, žodžių įspūdžių įvairių ir gražių ir nelabai.... apie palatos gydytoją galiu pasakyti tik vieną žodį "pypt".... ne moteris, o kažkokia nesąmonė vaikščiojanti
nekūlturinga, neatsakinga, net žodžių pritrūko tokį žmogų aprašyti....
kadangi skyrius buvo pilnas sunkių ligoniukų, net labai sunkių, tai mums paskyrė kitą gydytoją, nes musiškis, jau fiziškai nespėjo mūsų daboti.... Žodžiu gydytoją gaudžiau tiesiogine žodžio prasme po visą ligoninę, ji skyriui visai nežiūrėjo, visą laiką konsultacinei poliklinikoj bastėsi, tyrimus raportavo sesutės, nes jau matė, kad aš tuoj sprogsiu iš pykčio.... Šiandien vis kabėjo ore klausimas dėl operacijos, darytų cistoskopija ir jos metu laporoskopu padarytų viską ko reikia.... po cistogramos (rentgeno) pagavau jau išeinančią namo, sakau gal galit pakomentuoti, tai jau tokį nepatenkinta snukutį suraukusi sako, refliuksas mažesnis, šlapimo puslė per didelė, užspaudžia kitus organus ir išėjo, pusė žodžių iš penkių jau darydama duris iš kitos pusės...
aš jai jau šaukiu įkandin tai kas dabar, ji man sulauk rytojaus tada kalbėsim
žodžiu visą vakarą su vyru apsikabinę savo zuikį praverkėm...
tada kaip rusai sako "zakon podlasti" mažas naktį sukarščiavo, tempa keturiasdešimt, klykia, nerimsta.... nemiega, nuo trijų iki šešių praklykė ant visos ligoninės tiesiogine žodžio prasme....
išsižliumbiau iš nevilties iki tamsumos akyse.... ryte ta žiežula net kalbėt nebenori, karščiuojat, priduokit šlapimą ir laukit.... pridavėm septintą ryto, atsakymą sužinojom trečią po piet, nes ta kaliausė vaikščiodama po skyrių negalėjo pažiūrėt į kompą, nes tai akinius pamiršo konsultacinėj poliklinikoj, tai užmiršo pažiūrėti, žodžiu seselės nebeiškentė pažiūrėjo pasakė, kad viskas gerai.... vėl išgaudau ja, sakau tyrimas geras, kas toliau.... ji man vos ne ko lendi į akis lauk ryto....
buvau gatava išmest ją iš penkto aukšto, garbės žodis.... kitą rytą per vizitaciją, ji žiūrėdama mūsų nuotraukas rentgeno pradėjo sapalioti kad pernykštės nuotraukos blogos, kad čia dabar jai reikia savo smegenis sukti ką čia su tuo vaiku daryti.... atsakymas laukit.... nemaitinkit... Laukiam..... Laukiam valandą, dvi, tris.... aš jau mažojo nebeperkalbu, vis amamam, gert, nebežinau kur jį padėt, skyriuj pusryčiai, lėkštes visi nešioja.... jau apie dešimtą, ėjo pro skyrių vedėjas užsilakstęs, sako kas jums yra kodėl jus sėdit foje prie liftų, aš jam kaip papasakojau neiškentus, greit viską sutvarkė ir konsiliumą sukvietė ir nuotraukas sulygino ir mus su vyru pakvietė ir echoskopiją užtvirtinimui padarė ir namo išleido.... vienu žodžiu išeidama atsiliepimų knygoj parašiau viską ką apie tą žmogų galvoju, išleidžiant atnešė ligos istoriją ir vos ne sviedė į akis išrašus, nes vedėjas jai porą gražių žodių pasakė....
o išeina ir atsisveikinant su sesutėm, tą pačią besikartojančią istoriją stebėjau su kita mama ir kitu berniuku....
nepasimoko žmogus
kol neliepia tupiu namie, bet jau norėčiau grįžt...
