Na, vaikai juk nėra besmegenės būtybės. Ir jei jaučia diskomfortą, skausmą - jį išreiškia tokia forma, kokia moka (net kūdikiai). Nebekalbu apie vyresnius. Tad bent jau įprasto elgesio pokyčius kiekvieni, neabejingi vaikui tėvai, pamatys.
O suaugusiems neatmestinos ir išankstinės nuostatos tikimybė, t.y. su kokiu įsitikinimu skiepijiesi/gydaisi. Jei psichologija būtų bereikšmė - nebūtų Placebo efekto.
Suaugę jau moka susitelkti į save, įsiklausyti į kiekvieną kūno pojūtį, ką darant, tie nemalonūs pojūčiai dar gali ir sustiprėti.
Jei skiepijatės su nenoru ir baime, tai verčiau ir nedaryt to, nes nervų sis-ma ir toliau darbuosis (lauksit simptomų ir bus simptomai). Gal tikrai atidėkit tą skiepą
O jei skausmas nepraeis ir visai nesiskiepykite. Aišku, kad visiems skirtinga patirtis - ne visiems yra taip kaip jums, ir jums gal - ne kaip visiems. Tą rodos visi turi suprasti...
Vaikus skiepijau pernai - nė vienas nieko nejuto, išvis nebuvo jokios reakcijos į skiepą (tiesa, vakcina vaikiška). Sūnui buvo 4.5, dukrai 10.5 metų, tad jau apie savijautą tik duok pašnekėt. Kiekvienu menku nieku pasiskųs. O po dviejų skiepų nėsyk nė vienas nesiskundė niekuo. Nei tino, nei raudo, nei t-ra, nei skausmų.