Genetiniai tyrimai

su antru  , "
pamokyta" pirma karta, griebiausi skambint 3sav ir 5d  Jau anksciau neimanoma, gi taip? Anksciausias talonelis kuri pasiule buvo 16sav.  I mano "juk tos kuriom bus 12sav kai man bus 13-14-15 dar net nepastoju ir aisku uzsirasyt negalejo" atreze: vietu nera! Taigi kad neturet bedu turbut reikia rasytis kas menesi dar iki pastojimo  O del naujasnes tvarkos: tik siam men registruot- tai is vis nesuprantu kaip kas nors tu taloneliu gauna VLN reikiamu laiku.

ti va,uztai uzsiregistruoji i Genetikos klinika pries 2 savaites ir gauni norima laika ir eiliu nea.tik kainuoja,zinoma.bet siais laikais viskas kainuoja,net ir gimdymas.susitaikai ir moki

niu, kada as su antra buvau  bandziau ir i ta mokama paskambint (kur mokamas kabinetas ten pat), irgi nebuvo vietu  As tai uz asmenini kontakta su gydytoja  vis pigiau 

Taigi kad neturet bedu turbut reikia rasytis kas menesi dar iki pastojimo 

ti va,uztai uzsiregistruoji i Genetikos klinika pries 2 savaites ir gauni norima laika ir eiliu nea.tik kainuoja,zinoma.bet siais laikais viskas kainuoja,net ir gimdymas.susitaikai ir moki

Jūs ne taip suprantat... Ir natūralu - neinat tuo keliu kuriuo eina šios šeimos

Pati auginu, pati glaudžiu prie krūtinės, myliu ir labai branginu savo vaikutį su negalia... Taip jis lauktas, planuotas ir be galo mylimas, bet nesu dirbtinės euforijos „apsvaiginta“  mamytė ir puikiai suvokiu, kad vaikas su negalia ne tiek neišpildys tėvų vidinių svajonių (žmogaus ego padiktuotų savybių ir noro turėti patį pačiausią), nes vis tik neretai tokie vaikai išpildo daugiau lūkesčių nei tėvai apskritai tikisi iš savo mažo žmogučio...esmė tame, kad vaikutis su negalia pakeičia visą šeimos gyvenimą, jis lemia tėvų vertybių pervertinimą, didžiulius gyvenimo pokyčius ir tai ne tik nepatogumas ir didelės laiko ir energijos sąnaudos vaiko lavinimui, savo karjeros iškeitimas į galbūt geresnę ir kokybiškesnę vaiko ateitį stengiantis pasiekti maximalių rezultatų, aukojant save kaip asmenybę, kaip specialistą... Žinot galima viską "užglaustyti cukraus glajumi" ir pasakyti - oi mano vaikas man yra viskas, jis pats šauniausias ir nuostabiausias.... Bet deja mano rožiniai akiniai jau senokai yra padėti į lentyną dulkėti... Gimus "kitokiam" vaikui - tai be galo didelis psichologinis smūgis ( bet kokiam, net ir labai stipriam žmogui), neretai priverčiantis pajusti tikrą skausmą, neviltį, netikrumą, baimę.. Daug neigiamų jausmų ir emocijų... Tu kas kartą susiduri su šimtais biurokratijos barjerų, su visuomenės sustabarėjusiomis nuostatomis ir nesupratimu, kiekvieną kartą turi kovoti už būvį ir šitai pakelia tikrai ne kiekvienas... Todėl niekada nesmerkiu ir nesmerksiu šeimų, kurios pasirenka kitokį kelią, kurios įvertina ir tą faktorių, kad turi daugiau vaikų (labai sunku pripažinti, bet vis tik derėtų - kad neįgalus vaikas nėra tik tėvų našta, jis yra ir neatskiriama sveikųjų brolių, seserų dalis) mes turime turėti atsakomybės ir prieš juos... Galų gale pats neįgalusis - nejau Jūs manote, kad mūsų visuomenėje jis laimingas? Kiek tikrai didelio nesupratimo, patyčių ir nelygybės jie patiria. Mūsų visuomenei dar labai reikia augti, kad jie suvoktų jog neįgalusis ne tik viską suvokia ir jaučia, bet ir jam skauda....  nė kiek ne mažiau nei kad skauda tų pačių "nesuprantančiųjų" vaikams... Todėl jei žinai, kad esi vienas iš tų žmonių, kurie per viską pereis - tada gimdyk, augink ir džiaukis, nes pasidžiaugti tikrai turėsi kuo, didesnio atsidavimo, absoliučios meilės ir nuoširdesnio artumo, švelnumo - kaži ar kas kitas suteiks. Nes neįgaliukas - niekad nesumeluos, niekad specialiai neįžeis, niekad specialiai neįskaudins, jis visada tau linkės gero ir mylės taip kaip tik sugebės tave mylėti, visa visa širdim ir  siela... bet jei giliai giliai suvoki, kad šitas kelias tau per sunkus - pasirinkimas yra... ir gal ne visada jis toks jau blogas...

Aš neturėjau galimybės rinktis.... Kad ir kaip banaliai skambės - džiaugiuosi dėl to... Bet tas džiaugsmas kitoks, jis paskanintas skausmo    Ausyse skambėjo ne dauniukas, o debilas (mintyse pataisiau į Dauno sindromą, kad nors truputi užmaskuoti taip ir neradusio tinkamų žodžių, medicininį išsilavinimą turinčio žmogaus nekompetenciją)... Vis dar siūles siuvančios akušerės žodžiais subjaurota ypatinga akimirka... Akimirka turėjusi būti pati pačiausia ir turėjusi įprasminti viską kas seks po to... Skruostais tekantis sielvartas ir ant gimdyklos grindų besimėtančios mano sielos skiautės.... Trypiamos gailesčio ir apmaudo persmelktų personalo žvilgsnių... Ir ant krūtinės sūnus... MANO... VIENINTELIS... NEPAKARTOJAMAS...

Bet juk negali leisti, kad tai ir būtų pabaiga?! Tada staiga imi domėtis, skaityti knygą po knygos, straipsnį po straipsnio, be paliovos, viską ką tik randi – tarsi nuo to kiek daug tu žinosi viskas pasikeis... Galvoje minčių raizgalynė... Bet mes jauni, mes stiprūs, mes įveiksim – tada ateina suvokimas, kad tas šalia tavęs spurdantis  žiogelis yra tavo vaikas, ne Dauno sindromas, ne negalia, ne trisomija, o tavo kūnas ir kraujas – visas be išimties nuo kojų pirštukų iki bukos nosytės... 

Tiesa toks yra mano pasirinkimas (padarytas ta pačia akimirką tik gimus vaikučiui)... Tokia mano istorija, mano kasdienybė, mano patirtis... Kiekviena iš mūsų turi savo istoriją, savo kasdienybę ir savo patirtį... Esu iš tų žmonių, kurie nepraėje kito žmogaus kelio, neapsiove kito žmogaus batais, nesuklupe prie kiekvieno to žmogaus kelyje sutikto akmens neteisia ir nesmerkia... (o matai ji abortą pasidarė, matai ji neįgalaus laukėsi, vai vai vai - kažkas toje šeimoje labai negerai...) Nes kas aš tokia, kad kažkam sakyti kas yra bloga, o kas yra gera ??? Galiu tik savo likimą keisti, savo istoriją "rašyti" - svarbiausia gi rezultatas... Praėjus daugeliui metu žinoti, kad nesigaili nieko.

Džiaugiuosi už visas, kurioms likimas lėmė tik sveikus vaikus - nuoširdžiai džiaugiuosi... bet pasakymas mano šeimoje tokių atvejų nėra.... lai domisi tie kuriems aktualu.... iš kur tokios garantijos, kad tavęs toks likimas nelaukia - gan ne vaikų, ne anūkų, gal kokia kitokia forma.... (P.S. Čia jokiu būdu nelinkėjimas, čia garsus pamąstymas....) Juk šimtai mūsų iš šeimų kuriose tokių atvejų nebuvo... dabar jau yra 

Šiandien keliauju pas gyd. Benušienę, echoskopijai. Prisca I parode DS tikimybę 1:56
Kažkur teko girdėti kad su DS reikia apžiūrėti virkštelę, pagal ją taip pat galima įžvelti nukrypimą, na nosies kauliukas, sprando raukšlė, galvytės forma.
Labai jaudinuosi mums dar tik 13 sav. ar tokiam mažiukui įžiūrės ten tą nosytę

Dėl Prisca tikimybių tokių kaip 1:50 nereikia bijoti, svarbu, kad genetikė nieko echoskopu blogo nepastebėtų, jei nepastebės galite būti ramios, kad greičiausiai esate tikimybių auka. Aišku jeigu sklandus neštumas rekomenduočiua pasidaryti VVT, kad būtų ramus laukimas ir 100% teisingas atsakymas, nes pati procedūra visai nebaisi, tik psichologiškai neramu kol ją atlieka. Man buvo ir tikimybė ir VVT, echoskopas buvo puikus, rezultate - vaikutis sveikas. Tik labai nesijaudinkite, nors turbūt nesijaudinti neįmanoma, žinau ką tai reiškia, kai negali pilnavertiškai džiaugtis neštumu.