Genetiniai tyrimai

taip, ačiū Dievui, mažai mačiau tokių šeimų, bet nelaimei, beveik mano matytų visų vaikai turi šiokių tokių atsilikimų. realiai aš ir nenoriu gilintis į statistikas, kas, kokie ir kokius pagimdo, čia jau daugiau gilinasi tie, kurie gavo tą nelaimingą bilietą. aš tai tokia minimali interesantė, tik dėl to įsigilinau, nes turėjau 3 kartus eiti tirtis į genetikos centrą. ir savo laiku buvau labai pasigailėjusi, kad susiradau šią temą. nes čia gavau daugiau baimių, nei patirties. kažkaip gyveni žmogus, padarai ką tau liepia, gauni puikius tyrimų atsakymus (aišku, paskutinis paaiškės tik po gimdymo) ir ramus, o kai paskaitinėji kas būna kitiems, gali pradėti gyventi panikoje ir aplink matyti vien įtarimus, baimes, nesaugumo jausmą. čia kaip ir sako susirgus imk ieškot informacijos internete, tai prisikaitysi ir prisigalvosi, kad tau turbūt paskutinė vėžio stadija geriau žinoti daugiau, nei mažiau, bet viskas su saiku, nereikia gyventi baimėse, paranojose, neieškoti to, ko nėra, nesivilti, kad taip bus, nes tikrai nebūtinai bus. gamta gal ir daug klaidų padaro, bet vis tiek mažiau nei daugiau. nebūtina visiems koncentruotis ties ta klaidinga puse.
dar. gal aš ir klystu, ne taip suprantu, bet kažkaip taip atrodo, kad tos, kurios pagimdė ne visai sveikus vaikučius, ateina čia su savo baimėmis ir graužatimi, kad laiku kažko nepadarė, nepadarė iki galo, su graužatimi, kad ėmė ir atsirado tas vaikutis. taip, bet kuri negalia yra baisu, liūdna, skausminga, saugok Dieve visus nuo to, bet gal dėl to, kad man taip nėra, aš kartais nelabai suprantu ar galima graužtis dėl vaiko, kuris jau yra, man atrodo tą, kuris yra, reikia priimti jau be bet kokių graužačių, be svarstymų, kad velnias, būčiau žinojusi, būčiau išvaliusi jį ir viskas, jo čia nebūtų. tiesiog iš šono skaitant, tikiuosi aš ne taip suprantu, bet liūdna dėl vaikučių, dėl kurių apgailestaujama, kad jie apskritai gimė.

Jūs ne taip suprantat... Ir natūralu - neinat tuo keliu kuriuo eina šios šeimos

Pati auginu, pati glaudžiu prie krūtinės, myliu ir labai branginu savo vaikutį su negalia... Taip jis lauktas, planuotas ir be galo mylimas, bet nesu dirbtinės euforijos „apsvaiginta“ mamytė ir puikiai suvokiu, kad vaikas su negalia ne tiek neišpildys tėvų vidinių svajonių (žmogaus ego padiktuotų savybių ir noro turėti patį pačiausią), nes vis tik neretai tokie vaikai išpildo daugiau lūkesčių nei tėvai apskritai tikisi iš savo mažo žmogučio...esmė tame, kad vaikutis su negalia pakeičia visą šeimos gyvenimą, jis lemia tėvų vertybių pervertinimą, didžiulius gyvenimo pokyčius ir tai ne tik nepatogumas ir didelės laiko ir energijos sąnaudos vaiko lavinimui, savo karjeros iškeitimas į galbūt geresnę ir kokybiškesnę vaiko ateitį stengiantis pasiekti maximalių rezultatų, aukojant save kaip asmenybę, kaip specialistą... Žinot galima viską "užglaustyti cukraus glajumi" ir pasakyti - oi mano vaikas man yra viskas, jis pats šauniausias ir nuostabiausias.... Bet deja mano rožiniai akiniai jau senokai yra padėti į lentyną dulkėti... Gimus "kitokiam" vaikui - tai be galo didelis psichologinis smūgis ( bet kokiam, net ir labai stipriam žmogui), neretai priverčiantis pajusti tikrą skausmą, neviltį, netikrumą, baimę.. Daug neigiamų jausmų ir emocijų... Tu kas kartą susiduri su šimtais biurokratijos barjerų, su visuomenės sustabarėjusiomis nuostatomis ir nesupratimu, kiekvieną kartą turi kovoti už būvį ir šitai pakelia tikrai ne kiekvienas... Todėl niekada nesmerkiu ir nesmerksiu šeimų, kurios pasirenka kitokį kelią, kurios įvertina ir tą faktorių, kad turi daugiau vaikų (labai sunku pripažinti, bet vis tik derėtų - kad neįgalus vaikas nėra tik tėvų našta, jis yra ir neatskiriama sveikųjų brolių, seserų dalis) mes turime turėti atsakomybės ir prieš juos... Galų gale pats neįgalusis - nejau Jūs manote, kad mūsų visuomenėje jis laimingas? Kiek tikrai didelio nesupratimo, patyčių ir nelygybės jie patiria. Mūsų visuomenei dar labai reikia augti, kad jie suvoktų jog neįgalusis ne tik viską suvokia ir jaučia, bet ir jam skauda.... nė kiek ne mažiau nei kad skauda tų pačių "nesuprantančiųjų" vaikams... Todėl jei žinai, kad esi vienas iš tų žmonių, kurie per viską pereis - tada gimdyk, augink ir džiaukis, nes pasidžiaugti tikrai turėsi kuo, didesnio atsidavimo, absoliučios meilės ir nuoširdesnio artumo, švelnumo - kaži ar kas kitas suteiks. Nes neįgaliukas - niekad nesumeluos, niekad specialiai neįžeis, niekad specialiai neįskaudins, jis visada tau linkės gero ir mylės taip kaip tik sugebės tave mylėti, visa visa širdim ir siela... bet jei giliai giliai suvoki, kad šitas kelias tau per sunkus - pasirinkimas yra... ir gal ne visada jis toks jau blogas...

Aš neturėjau galimybės rinktis.... Kad ir kaip banaliai skambės - džiaugiuosi dėl to... Bet tas džiaugsmas kitoks, jis paskanintas skausmo Ausyse skambėjo ne dauniukas, o debilas (mintyse pataisiau į Dauno sindromą, kad nors truputi užmaskuoti taip ir neradusio tinkamų žodžių, medicininį išsilavinimą turinčio žmogaus nekompetenciją)... Vis dar siūles siuvančios akušerės žodžiais subjaurota ypatinga akimirka... Akimirka turėjusi būti pati pačiausia ir turėjusi įprasminti viską kas seks po to... Skruostais tekantis sielvartas ir ant gimdyklos grindų besimėtančios mano sielos skiautės.... Trypiamos gailesčio ir apmaudo persmelktų personalo žvilgsnių... Ir ant krūtinės sūnus... MANO... VIENINTELIS... NEPAKARTOJAMAS...

Bet juk negali leisti, kad tai ir būtų pabaiga?! Tada staiga imi domėtis, skaityti knygą po knygos, straipsnį po straipsnio, be paliovos, viską ką tik randi – tarsi nuo to kiek daug tu žinosi viskas pasikeis... Galvoje minčių raizgalynė... Bet mes jauni, mes stiprūs, mes įveiksim – tada ateina suvokimas, kad tas šalia tavęs spurdantis žiogelis yra tavo vaikas, ne Dauno sindromas, ne negalia, ne trisomija, o tavo kūnas ir kraujas – visas be išimties nuo kojų pirštukų iki bukos nosytės...

Tiesa toks yra mano pasirinkimas (padarytas ta pačia akimirką tik gimus vaikučiui)... Tokia mano istorija, mano kasdienybė, mano patirtis... Kiekviena iš mūsų turi savo istoriją, savo kasdienybę ir savo patirtį... Esu iš tų žmonių, kurie nepraėje kito žmogaus kelio, neapsiove kito žmogaus batais, nesuklupe prie kiekvieno to žmogaus kelyje sutikto akmens neteisia ir nesmerkia... (o matai ji abortą pasidarė, matai ji neįgalaus laukėsi, vai vai vai - kažkas toje šeimoje labai negerai...) Nes kas aš tokia, kad kažkam sakyti kas yra bloga, o kas yra gera ??? Galiu tik savo likimą keisti, savo istoriją "rašyti" - svarbiausia gi rezultatas... Praėjus daugeliui metu žinoti, kad nesigaili nieko.

Džiaugiuosi už visas, kurioms likimas lėmė tik sveikus vaikus - nuoširdžiai džiaugiuosi... bet pasakymas mano šeimoje tokių atvejų nėra.... lai domisi tie kuriems aktualu.... iš kur tokios garantijos, kad tavęs toks likimas nelaukia - gan ne vaikų, ne anūkų, gal kokia kitokia forma.... (P.S. Čia jokiu būdu nelinkėjimas, čia garsus pamąstymas....) Juk šimtai mūsų iš šeimų kuriose tokių atvejų nebuvo... dabar jau yra

Vvarliokas, labai suprantu jus:4u: supras turbut tik tos, kurios ta pati patiria. mes irgi mylim savo vaika, besalygiskai, jis toks yra, gime, tik gimus po kiek laiko isryskejo bedos, kas siai dienai negalia.. kaip bus toliau, bus matyt, bet kiekvienos seimos bedoms jiems yra skaudzios, nors ir mylimas vaikelis..

man keista, jei klausia, ka butum darius, jei zinotum.. to nejo zinot, todel ir nesvarstau ir nenoriu svarstyt. as zinau, ka dabar daryciau, jeigu siame nestume ka parodytu..

beje, as jau po vvt, buvo labai nemalonu ir nenuskausmino, tai ir duris, ir emimas vandenu bent man skausmingas buvo, aisku nesiraiciau is skausmo, bet.. maldavau mintyse, kad greiciau viskas baigtusi..

labai lauksiu atsakymu, labai labai..

kaip gali iš viso svarstyti apie tai kas jau ivyko.... Dabar aš jau nieko nekeisčiau, nes tai ką turiu šiandien yra mano šiandiena... Svarstyti kas būtų jeigu būtų - filosofija... Aš net nesvarstau apie buvusias galimybes - nes ta galimybė jau stovi įsitvėrusi į mano ranką, ryte nubudusi man nusišypso, atbėgusi mane apkabina... Kokiai mamai galėtų kilti klausimas?
Bet kaip ir Jūs, aš žinau ką daryčiau jei nors menkutis įtarimas kiltų ateinančiuose nėštumuose Mano neįkainojama patirtis man padiktuotų sprendimą...

Vvarliokas, jūs perskaitote truputį daugiau nei parašyta. jūsų išvada - stereotipai netinkama, nes aš nieko neteigiau pas ką kas gimsta, tiesiog parašiau ką esu savo aplinkoje mačiusi, o kur ir kaip gimsta tikrai bent jau daugmaž žinau, šitą temą ilgai skaitau ir jaunystėje neilgai, bet esu dirbusi su neįgaliukais.

aš juk ir neteigiu, kad neįgalūs vaikai asocialioms šeimoms negimsta... gimsta... kaip ir "normalioms" cia jau kaip pavadinsi... bet taip tikrai nera - kad jei jau tau gime neigaliukas tai tu asocialus... Ir aš ne tik dirbu, aš gyvenu šalia negalios, kasdien, 24 val per parą - tai nėra lygu. Neneigiu, kad yra visokių šeimų - tą labai aiškiai parašiau. Tik žinau, kad lietuvoje dar labai gyvas stereotipas, kad jei jau turi "kitokį" vaikutį, tai kažkas tikrai negerai tau arba su genais, arba šeimoje bėdos, arba turi žalingų įpročių... Susiduriau su daug kuo ir kalbu iš savo varpinės, tai tik mano nuomonė, kuri ne tik kad neturi sutapti su kitų, bet ir normalu, kad skiriasi... nes kiekviena turim savas patirtis O parašiau aš tai, apie ką kilo mintis perskaičius Jūsų postą, manau kiekviena iš mūsų jį perskaitys kitomis akimis Lygiai kaip Jūs skaitydama mano postus, juos "perleidžiate" per savo gyvenimo, patirčių ir vertinimo prizmę ir todėl savaip interpretuojate

P.S. Be to, jus pati sau prieštaraujate

ir čia jei rašote man, tai ir vėl ne taip perskaitėte. nes jokiu būdu neteigiau, kad mane tas dalykas tikrai aplenks. bet kas gali nutikti. o jei jau baimintis, kad gali gimt vaikutis su negalia, tada pasidomėkim viskuo, nes pasaulyje yra dar ir kitų baisių nelaimių. pvz pradėkim gilintis į manjakų psichologiją, juk turim vaikų, kuri iš mūsų apsaugota, kad mūsų vaiko neįsigrūs į bagažinę ir nepadegs automobilio? arba išvažiuos vaikas pagal mainų programą į Vokietiją ir koks nors manjakas užmuš krūmuose. kaip nuo to apsisaugot? reikia gilintis, domėtis ir gyvent tuo, galvot kur eini, kada eini, kaip pabėgt ir t.t. kas garantuoja, kad mano vaikas visada pereis saugiai perėją ir jo nesuvažinės koks nors pusaklis vairuotojas? kodėl nėra judrioje sankryžoje šviesaforų? reikia domėtis ir ieškoti tiesos, reikalauti, kad pėstieji būtų apsaugoti. ką daryti, kad ligoninėje kūdikiui nesuleistų ne tų vaistų? domėtis kokie vaistai vaikui reikalingi, iš kur seselė juos ima, ar kažko nesumaišė ir t.t. kodėl vaiką su meningokoku gydytojai vakare iš ligoninės išleidžia namo, o ryte jis numirtšta, nes jau per vėlu suteikti pagalbą? domėtis medicina iki maximumo? būti mediku, kad išsaugotum savo vaiką? tai va, čia begalės dalykų, kuo reikia domėtis, norint išgyventi. bet tuo pačiu besidomint, suvoki koks esi nesaugus, koks pažeidžiamas, koks baisus gali būti gyvenimas, kaip norisi kažkur įlįsti ir iš baimės nieko nematyti, nes bijai atsimerkti. tu - neapsaugotas, tau irgi gali taip atsitikti. žinau tą jausmą, kai kausto velniškos baimės. turiu 4 vaikus ir 1 pilve. turiu 2 paaugles, girdžiu, kiek jų išprievartauja ir nužudo, turiu kūdikėlius, girdžiu kiek jų suserga meningokoku, užspringsta ir pn. turiu pilve leliuką, girdžiu kiek gimsta apsigimusių, ar patiria gimdymo traumas, ištinka staigus kūdikių mirties sindromas ir t.t. tai ar man tikrai reikia viskuo pasidomėt, gilintis ir bandyt sau pritaikyt, kad manęs visa tai irgi GALI neaplenkti? žinokit taip gyventi yra labai sunku, baisiai sunku...
Papildyta:

ne, neprieštarauju, nes tikrai mačiau labai mažai tokių šeimų (ačiū Dievui, kad tik kuo mažiau jų ir būtų), su tais, keliais, kuriais dirbau, tikrai net negaliu pasakyti iš kokių jie buvo šeimų, tai buvo keli vaikai, kurių pusės net nemačiau tėvų.
galvoju, kad galbūt visuomenė tikrai verčia neįgaliukų tėvus jaustis kažkaip nepatogiai, atstumtais, kaltais ar dar visokiais, nes tikrai toks jausmas, kad įsijungia gynybinė reakcija ir kažkoks lyg nepilnavertiškumo jausmas. kai pvz mano atveju, dirbdama su neįgaliukais, aš dar net neturėjau savo vaikų, man tie vaikai atrodydavo visai normalūs ir mieli. būdavau per dieną nuo kojų iki galvos apseilėta, aptrinta maistu, apipešiota, bet man buvo miela su jais dirbti. niekada gyvenime nepasmerkčiau nei tokio vaiko, nei jo tėvų, nei savo vaiką griebčiau iš smėlio dėžės, jei kita mama atsivestų neįgaliuką. taip, žinau, kad žmonės būna žiaurūs, bet tikrai, laimei, ne visi.

Taika
Mūsų nuomonės skiriasi ir tiek... Nė viename poste, nė vieno žodžio netaikiau jokiai čia esančiai mamytei
Iš tiesų gal reikia mažiau domėtis, jei viską kas kas nors, kur nors parašo pritaikai sau Aš kadangi per eilę metų jau išmokau atsisijoti tiesiog informaciją ir nepriimti jos tiesmukai sau... tai mane "išgąsdinti" kaži ar tokie forumai gali... o skaityti ir domėtis apskritai yra neblogas dalykas. Bet koks savęs švietimas daro žmogų įvairiapusį... Bet kokioj diskusijoj "gimsta" nors mažas krislelis tiesos...
...ir mes labai jau nutolom nuo forumėlio temos Gal grįžkime prie genetinių tyrimų?
Manau jie bet kokiu atveju yra labai geras ir reikalingas dalykas - ir gal net ir visoms...

kad ir tos nuomonės gal nelabai skiriasi iš tikro pritariu jums praktiškai viskame, tik dėl gilinimosi ir domėjimos čia jau tikrai turbūt priklauso nuo asmenybės. aš galbūt kai kuriais atvejais pernelyg įsijaučiu ir baiminuosi, po to pati bandau save traukti ir stengtis mąstyti priešingai, kad nebūtinai ir man taip bus. o visa kita, gal kažką ne taip supratau, tikrai esu be tokios patirties ir linkiu niekam jos neturėti, o tiems kam taip nutiko, linkiu stiprybės ir niekada nesmerksiu, priešingai - tai tėvai, iš kurių galima semtis stiprybės ir daug pasimokyti.

skaitau ir negaliu sulaikyti asaru.ne is uzuojautos ar gailescio. manau labai nedaug zmoniu,kuriems duota dovana tokia kaip Jums-SUGEBEJIMAS MYLETI.Toli grazu ne visos mamos,turinciuos sveikus vaikus,juos sugeba myleti taip stipriai,kaip mylite savo kitoki vaikeli Jus.
net neabejoju,kad ir antra karta, net ir zinodama apie vaikiuko negalia,Jus neisdristumet pasielgti kitaip,nes sugebat pamilti gyvybe savyje besalygiskai,vos ja pajauciat savyje...

Kaip suprast?as žalia šiuose reikaluose bet kažkaip nepatiko man šita zinute laukiuosi dvynių

Vaje prisiskaiciau cia tiek visko visai baisu pasidare Manes laukia genetiko konsultacija