Iš tiesų šią temą "neišvengiamai" aplanko be galo didelis skaičius mamyčių (o gal ir tėvelių) jau auginančių neįgaliukus... (o taip lt yra be galo daug šeimų, kurias taip "apdovanojo"likimas). Ją aplanko būtent tie "atsakingieji" (galbūt mąstantys apie antrus trečius vaikiukus po neįgaliuko arba tie kuriems apskritai svarbu viskas), nes tie kurie nusprendžia prisiimti bet kokią "likimo dovaną" čia užsuka tikrai rečiau jei apskritai užsuka... Paprasčiausia logika - na koks gi tikslas domėtis, jei tau tai neaktualu ir neketini tų tyrimų darytis...
Taigi, moralizavimas toms "neatsakingoms", ar tiesiog kitaip nei Jūs mąstančioms šeimoms manau mažai tikslingas
O va, tą dieną kai tampi mama, ja nebūti nebegali. O jei tavo vaikutis, dar ir kitoks... Galim nesureikšminti šito, būti plačių pažiūrų ir be galo šaunios, tačiau kad ir kaip būtų pokalbiui pakrypus neįgaliųjų gimimo, jų lavinimo, vaikučių auginimo, kitokių žmogučių integracijos ar dar kokiai nors mūsų kely pasitaikiusiai tematikai nebesam ir niekam nebebūsim nejautrios šioms temoms... Tik vienos daugiau, kitos mažiau
Va čia ir "išplaukia" sentimentai (mūsų "jautriųjų" sentimentai)
Nes šiaip jau daugelyje temų aš linkusi pritarti jūsų nuomonei ir būtų nenormalu jei kur nors ji neišsiskirtų