Fotografijos pradžiamokslis

Sveikinu Ir nėra čia ko tuos dėlioti - džiaugtis reikia, kad įvertino, o ne gėdytis

Mačiau, kad dar kelių mūsų temos merginų darbai buvo paminėti tarp geriausių. vienintele, gotte, Svajonė... gal dar ką ir praleidau, nes neatpažinau Smagu

Labai patiko say užduotys ir kaip mokinukės jas atliko. Užsimaniau ir aš po namus pasivaikščioti su fotoaparatu, gal nors taip išlipsiu iš tos nefotografavimo duobės, kurioj jau porą mėnesių sėdžiu

Maggie, labai patiko tavo auto. Aš vienareikšmiškai už spalvotą.

Yvette, ar gavai mano žinutę Flickre? Jau prieš kelias dienas siunčiau. AŽ tau pasiųsti tai be šansų...

niekuom, rasau i az

bet tikrai labai sunku aprašyt savo idėją... sunku rasti tinkamus žodžius, sunku perteikt taip, kad ir skaitančiam norėtus pamatyt tą vaizdą...

o, bet, tačiau, sutinku

Sveikinimai Alabamai uz pasiekima efoto

Ačiū, ačiū, ačiū


O smailas , nes gėda gi girtis:)

Turiu daug foto vizijų (visada daugiau fotografuoju akimis ir vaizduote... ), bet paminėsiu dvi.

Pirmoji - Indija. Jau ketveri metai praėjo nuo kelionės, o vis tebestovi akyse vienas vaizdas, kuris man ir yra Indija - ne purvas ir skurdas, ne tuktukai, ne Tadžmahalas ir ne kari, o būtent tas vaizdas. Saulės išdegintas peizažas, ore tvyranti dulkių ir karščio migla, karštame vėjyje siūbuojantys nublukę nepažįstamų egzotiškų medžių didžiuliai lapai, ir tame prigesintame peizaže šmėžuojančios ryškiais įvairiaspalviais sariais apsisupusios moterys, lyg margaspalvės peteliškės už apdulkėjusio lango stiklo. Štai tokią matau Indiją, ir tokia nuotrauką labai norėjau parsivežti iš kelionės, bet tuomet nepavyko... Gal kada kitą kartą

Antroji vizija - eilėraščio iliustracija. Dievinu poeziją, atmintyje nešiojuosi daugybę eilėraščių, ir kai kuriuos iš jų norisi nufotografuoti. Ne po nuotrauka parašyti jai tinkantį posmą, o atvirkščiai - pasirinkti eiles ir jas iliustruoti fotografija. Ypač ryškiai "matau" Anos Achmatovos eilėraštį "Как соломинкой, пьешь мою душу". Mintinai moku šį eilėraštį jau daugiau nei dvidešimt metų, ir jį lydinti vizija per tą laiką lengvai keitėsi, bet iš esmės liko ta pati - vakaro saulės apšviestas link horizonto vingiuojantis dulkėtas kelias, kontražūro šešėliais nuklotos kapinaitės pakelėje ir keliu tolstantis moters siluetas - lengvutis, saulės peršviestas, bekūnis, besvoris, besielis... bet būtinai su plačiabryle skrybėlaite Visai ne mano amplua, bet norėčiau tokią foto kada nors padaryti. O gal ir ne, nes tada nebeliktų vizijos, ji jau būtų įkūnyta... ir būtų gaila

Tiesa, dar visada parsivežu bent po vieną tokią viziją iš kiekvienos kelionės - tobulą kadrą, kurio dėl kokios nors priežasties nepavyko nufotografuoti (praleistas momentas gatvėje, peizažas pro greit lekiančios mašinos langą, etc.) Va ir iš Nepalo vieną tokį parsivežiau - ryškiai mėlynų suveriamų durų fasadas, ir vienose atvertose duryse pasirodžiusi moteris tamsiai žaliu sariu. Tobula buvo scena - švelni ryto šviesa, sodrios spalvos, išminties ir gerumo paženklintas moters veidas... Bet fotoaparatas gulėjo kuprinėje, o scena tetruko kelias sekundes. Gal ir gerai, kad negalėjau nufotografuoti, nes nuotrauka tikriausiai nebūtų prilygusi vizijai

Cha, pati save nustebinau, surašiusi čia tas vizijas, nes lyg ir neketinau Bet kad jau parašiau, tai nebetrinsiu...

gerai gerai Jurzole, nera blogai pasidalinti savo vaizduote, tikiuosi pavyks igivendinti Indijoje foto, As tai is Lietuvos apart Jurmalos-Latvijos isvykusi nesu

Man pastaruoju metu irgi norisi į Indiją. Nors niekad nebuvau, tik šiek tiek skaičiau - šiek tiek kelionių reportažų, kelias grožinės literatūros knygas. Ir Indija man panašiai kaip ir taviškis paveikslas, ryškios gražios moterys, dulkės... na ir kitas paveikslas - lūšnynai, nes paskutinėj skaitytoj knygoj labai vaizdžiai jie aprašyti Taip vaizdžiai, kad net ieškojau internete foto pažiūrėt, ar aš teisingai juos įsivaizduoju, ir... vualia, tikrai taip pat įsivaizdavau!

Idomu "paskaityti" nuotraukas, susikurti vaizdini, kuri apraso kitas zmogus. Say uz ideja
Mano mintyse seniai gyvenantis kadras:
Jura, butinai Baltijos jura, su jos tikrosiom spavom, nerami, apie kazka snekanti su siltu, bet stiproku veju, kuris jai priestarauja, ja zadina, jai kazka tai labai garsiai saukia, tai tyliai kuzda. Dangus, neapsisprendes ar jau paleisti paskutinius vakaro saules spindulius, ar dar geretis ju teikiama siluma ir ipatingai krentancia sviesa, kuri nudazo dangaus ir juros melyne, suteikia tai melynei laseli silumos...
As stoviu ant vandens, vidury tos juros. Koju pirstu galais jauciu juros susirupinima, jos meile ir neapykanta, jos pavirsutiniska siluma ir giliai besislepencia saltaja srove. Jauciu veja... jis glosto man skrostus, svelniai kedena plaukus, jis zaidzia su lengva, bet labai ilga mano suknele, kuri tesiasi metrus uz mano nugaros. Jis be gailescio drasko sukneles galus, tranko jos i vandieni, jie jau beveik nusiure, tokie lengvi, tokie trapus...
Mano rankos ilgos ir grakscios, su ilgais svelniais pirstais. Viena is ju ramiai nuleista zemyn seka kuno linija, ir tik jos pirstai, pasimete tarp sukneles klosciu, siek tiek isitempe, bet jie paslepti. Kita ranka ties veidu, lyg akimirka pries prisilietima, svelni, paguodzianti...
Mano veide ramybe. Lupos svelniai sustingusios lyg po issauktu zodziu, ties vos jauciama sypsena. Akys ziuri tiesiai i toli, be baimes, be gailescio, be sielvarto. Ir tik ant blakstienu, pazirus paskutiniams saules spinduliams lengvai matomas apdziuvusios asaros spindesys.
As vos matoma, vos jauciama, susiliejusi su beprotiska dveju stichiju galia ir ramybe, isisukusi i plazdancios sukneles klostes ir betirpstanti...

Autoportretas - psichoanalitiko svajone
Tikslas igyvendinimui - ismokti vaiksciuoti vandeniu

fainai rašinėjat, įdomu paskaityti, aš nerašysiu dievas man tokios dovanos raiškiai mintis dėstyt nedavė, matyt kitoj eilės stovėjau

as po taves stovejau

Jurzole, maciau kad rasei, tik neprisiruosiau atrasyti. Bet iki savaitgalio brukstelsiu.
O az uzsipilde, o man kazkaip ir patiko, nieko daugiau nebegauti i az tai kolkas ir netrinu