Tu negimdei - CP..

as saremiavau gal 8 valandas, saremiai buvo kas minute pusantros minutes kazkur, ispudingi, labai stiprus, bet pertraukose tarp ju sugebedavau sms parasyt- tai buvo mano budas atsipalaiduot, nukreipt mintis nejuokauju, net ir gydytoja sake, kad man buvo sunku labai, bet kazkaip labai man tos pauzes duodavo stipru atsikvepima, as per jas net pamirsdavau, kad ka tik buvo saremis, nes budavo taaaaip geeeera, kad nebeskauda tas skausmas gal buvo "mazesnis", nes zinojau, kad taip ateina mano vaikelis, as ju net laukdavau, kad greiciau viskas baigtusi (ne del skausmo, o kad greiciau tureciau vaika). Zodziu, su sypsena laukiau pergalingos pabaigos, deja, viskas baigesi CP. Bet as to nesureiksminu, nei to, kad saremius kenciau, nei to, kad nepavyko pagimdyt. svarbiausia, kad mano vaikas gime gyvas ir sveikas. Jeigu teko daryt CP- vadinasi taip reikejo ir reikia tik dziaugtis, kad atrasta anestezija, kad galejom mes pacios nenumirt, kad viskas vyko steriliai, kad vaikeliui buvo suteikta galimybe gyventi- stai kur laime.

sveikos.
noriu ir as papasakot.
pirma kart galvojau kad pagimdysiu pati, bet nuvaziavus i eiline apziura, paaiskejo kad virkstele apsisukus ir aplink kakla ir aplink kojas, ir kai jis juda save dusina. buvo exstra CP. per valanda viska suruose ir isoperavo.
db apie pati cp
visos bijojo ir bijo to durimo i stubura. as nei kiek to nebijau nes esu "apturejus" 14 operaciju tai 12 is ju buvo per epidura, t.y i stubura. tai tikrai nera taip jau skausminga ir baisu. tikrai. yra daug blogesniu dalyku, kai pvz kai suleidzia jau vaistus i stubura ir ar padaugina anesteziologai doze ar kas ten nzn , bet tu pradedi dust, negali nei ikvept , nei iskvept, tesias tai keles minutes bet atrodo kad keliasdesimt ir jausmas kad tu tuoj uzdusi ir mirsi ant stalo.vat tas baisu. dar baisu kai neranda venu ir stato supklevija. taip atrodo vadinas, kai vena randa tik ant kaklo, kai prapjauna biski ir kisa ten vamzduka gan nemaza.o paskui dar uzsiuna. ir visa tai daroma kai zinai kad vaikeliui, ten pilvuke jau negerai kazkas. kad reik kuo greiciau kad jis ateitu i si pasauli.
db esu nescia ir po savaites vel turesiu cp turbut. pacios operacijos nei kiek nebijau. bijau kad arba venu neras vel, arba kad kokiu komplikaciju nebutu. kad gimdziau ne pati nei kiek nepergyvenau ir nei kiek nepergyvenu, tiesa sakant net nebuvo tokios minties nei kart. kai pradejau cia skaitinet net nustebau kad tokios mintis kankina mamytes kurios cp turejo...juk mes mamomis tapom o kaip vaikelis atejo i si pasauli naturaliai ar per cp man tikrai nesvarbu, svarbiau but gera mama. kad butu sveikas vaikas, nieko jam netruktu ir t.t

Sveikos,

Gavos visa paklode

Labai gerai suprantu, apie ka kalbat mano turtelis irgi i si pasauli atejo po extrinio CP. Ir pritariu kazkurios isreikstai minciai, kad su tuo jausmu nesusidurus sunku ji suprast, bet kai jis aplanko nieko negali padaryt su tuo liudesiu ir nusivylimu
Visa nestuma planavau ir ruosiausi gimdyti pati, ir pratimu raumenims sustiprinti ir gimdymui palengvinti dariau, ir nusiteikinejau info ieskodama, skaitydama, moraliskai ruosdamasi... Pagal skanus vaikas paskutinius pora menesiu visad atrode vyresnis (nors tikrai zinojau, kada pastojau ir jis nebuvo vyresnis), tai net apsidziaugiau, kai 2 sav anksciau nubego vandenys- visgi nebus super didelis vandenys nubego pries prasidedant saremiams (puse 1 nakties), saremiai prasidejo apie 3.30 ryto, palengva, nereguliarus. Apie puse 10 ryto nuvaziavom i ligonine, aparatas rode, kad saremiai reguliarus, kas 5 min, bet gan lengvi, kaklelio nusprende, kad dar nera reikalo tikrint.
Taip nuo mazdaug 10.30 iki 14h vaiksciojom, vonioj sedejau, ant kamuolio sokinejau- saremiai kas 3 min, trunka minute ir jau saldus patikrina kakleli- 2-3cm ir as pati ir akusere tikejomes, kad bus daugiau, nes veiksmas taip 'smagiai' vyko. As nusprendziu, kad dar ilgas kelais laukia- imam epidiura. Dar tenka palaukt, isistikint, kad progresuojam + kol anasteziologas atejo- ta valana su kitu pasauliu snekejau po epiddiuro tikimes greitos veiklos, 15h pastate epidiura, buvo 4cm, aparatas visa laika fiksavo labai stiprius saremius apie 17h- 4-5cm... 19h 5cm + leliuko galvyte neisistacius ir eina sonu... tada sulaukiu nuosprendzio, kad reikia CP, as nuo hormonu ir nuovargio issekus krokodilo asarom verkiau is nusivylimo gydytojas zinojo, kaip labai norejau pati pagimdyt, dar sake kol paruos operacine palaukiam ir vel patikrinsim, gal kazkas pasikeis... aisku niekas nepasikite, kadangi jau turejau epidiura, tai nestate nejautros, bet ji papilde kitokiais vaistais ir suveike liuks ir 19.50 jau turejau savo suneli Visa vyra- 3.9kg ir 58cm
Is to nusivylimo, i operacine vaziuojant jauciausi kaip ten buciau ne as, absoliuciai abejinga viskam kas vyko aplink. Nebuvo jokio (kitu nupasakoto) nuostabaus jausmo apemimo nei kai tik uzgime leliukas, nei kai as ji pamaciau... as ji norejau iskart ant krutines turet, kad nepultu iskart tikrint ir svert, leist jam nusiramint, bet zinoma po cezario butent ta ir dare pirmom minutem ir jis reke visa gerkle, del ko man labai sirdi skaudejo (dar gan ilga laika po to)... aciu Dievui jam buvo viskas gerai ir jo niekur neisnese, po keliu minuciu (nors man atrode po bent 10+min- kitaip sakant- amzinybes ), jis jau gulejo MB rankose susuktas i ranksluoscius, pridejo man prie veido, leido pasidziaugt, bet kai jis vel pradejo niurzget sakiau, kad geriau MB tegu ji glaudzia ir ramina...
Cia mano istorijos baisioji dalis ir baiges nes tik perkelta nuo operacinio stalo i lova ir isstumta per pirmas operacines duris gavau maziuka nuoga, tik su pampiu sau ant krutines ir jis iskart valgyt pradejo be jokiu problemu ir nuo tada nesiskyrem. Nors nakciai primygtinai siule, kad sesutes gali ji paimt, bet as grieztai atsisakinejau ir pirma kart (po kai jau MB isvyko namo), paspaudziau skambuti kad man ji paduotu, o po to ir pasiiminejau- padejinejau ji pati, miegojau didziaja nakties dali su juo ant krutines (pagalvem apsikamsius, kad nenuslystu sonan), keiciau pampersus pati (sudejo man juos pasiekiamai, o pasisukt as labai greit galejau po operacijos). Kita ryta pediatras rado mane sedincia lovoj su sukryziuotom kojom

Bet del tu pirmu minuciu ir fakto, kad prireike operacijos, man buvo trauma... jauciausi kaip negimdzius... taippat toks jausmas lydejo, kaip is manes kas butu pavoges tas pirmas minutes su maziuku kaip butu nuskriaude mano vaika tuo analizavau ta diena ir operacija ir tt po sekunde ir vis masciau, masciau, masciau, kodel taip buvo, kas galejo but kitaip...
Bet esme ta, kad maziuko galvyte ejo sonu ir niekaip neisistate, mano gimdos kaklelis uzsispyre ir nustojo atsidarinet, prie visko dar sutindamas taip, kad nebuvo kitos iseities ir esu labai laiminga, kad veiksmu buvo imtasi laiku ir nelaukiant kol leliukas sustresuos ar neduok Dieve strigs del negeros padeties jau pradejes eit gimdymo kanalu... Plius po visko as atsigavau neitiketinai greitai, maitinti sekes/as irgi labai gerai, maziukas labai ramus vaikas. Zodziu, turejau idealu nestuma (priaugau vos 4kg), ir idealu po gimdyvini laika, tai dabar jau juokauju, kad gi negalejo absoliuciai viskas but idealu- tai va ir teko netikes gimdymas
O siaip 3 drauges, kurios gimde apie ta pati laika visos pagimde pacios, bet visas kirpo ir 2 naudojo vakumus, o 1 reples- ju istorijos man pasirode baisesnes ir ju gijimas buvo ilgesnis. Juk kad pagimdai pati, nereiskia, kad visada po to lengviau ar organizmas ta lengviau pernesa Tai viska apsvarscius susitaikiau su tuo, kas buvo ir dabar tik dekoju Dievui, kad mum viskas taip sklandziai ir gerai praejo.
Kita karta sake leis paciai vel bandyt jei maziukas pasibels laiku ir veikla vyks pakankamai greitai, nes del pavojaus gimdai plysti per randa neskatins ir neleis perilgai kankintis.

Manau tik situacijos isanalizavimas ir su tuo kas ivyko susitaikymas nuima tuos jausmus, kurie uzplusta del nusivylimo, kad nepavyko tai, kam taip ilgai ir nuosekliai ruosiesi, tai, kas atrodo buna taip lengva ir paprasta kitom...

Kaip gera kad nesu viena su tokiais isgyvenimais.
Po pirmo extra cezario turejau stipria depresija. Dabar jau praejus 5 su virsum metu ta tema nebera tokia skaudi, bet likus sirdy neissipildziusios svajones tustuma. Protu viska suprantu ir esu dekinga uz galimybe gyventi ir tureti sveikus vaikelius, bet sirdis yra sirdis..

Sveikos mamytes, pirma leliuka pagimdziau pati, gimdymas vyko ganetinai "normaliai" nebuvo is lengvuju bet pasikankinus nepilna para supavau savo mergyte. Po dvieju metu vel pastojau ir jau maniau kad viskas bus panasiai, gal net lengviau (gimdant), bet pas mane nepakilo placenta ir turejau planini CP. Siaip viskas ok, nuotaikos super, tik kazkaip negaliu sitarti kad PAGIMDZIAU, man kazkaip neiseina. Turejau operacija, po kurios istrauke leliuka ir tiek. Aisku po operacijos iskart pagule man leliu amt krutine porai min (aciu jiems uz tai), bet siaip skirtumas didziulis . Skausmo atzvilgiu turbut kita noreciau CP,

Aš asmeniškai to dūrio net nepastebėjau po dešimt valandų sąrėmių ir dviejų valandų nesėkingo stūmimo. Man tuo metu tai buvo nuostabiausias jausmas pasauly, kai nieko nebejaučiau, kojos aptirpo ir as pasakiau visiems, kad dabar pamiegosiu, tegul man netrukdo

O man atrodo, kad tai joks stebuklas, kad moterys, pagimdžiusios vaikus ne natūraliu būdu, nešiojasi dažnai tai ilgai širdy ir skauda apie tai pagalvojus. Visgi mūsų natūroje yra gimdyti stumiant vaiką gimdymo takais, ir tūkstantmečiais prieš mus moterys tik taip ir gimdydavo, ir kai staiga viską praleidi, sąrėmius, stūmimą, bambagyslės nukirpimą, vaiką ant krūtinės, normalu, kad to trūksta. Nes tai mums įgimta. Bet CP tokioms moterims kaip aš, kur vaikas tiesiog nepralenda, gyvybes išgelbėja, taip kad negaliu skųstis. Tik ta tuštuma širdy vis tiek lieka, nors ir kokia dėkinga būtumei, kad vaikas ir tu sveiki esate.


Rekomenduoju kūdikiams draugiškas ligonines, jose net ir CP kitaip vyksta.. Užjaučiu dėl nekokių išgyvenimų, bet mes juk stiprios, praeisim


Pritariu.


O aš skausmo atžvilgiu tik natūralų gimdymą norėčiau. Man dar kokie trys mėnesiai po OP skaudėdavo, apie pirmąsias dieneles net nešneku. Košmaras.

Po CP dvasiškai jaučiausi labai gerai, nė kiek nesijaudinau ir nesijaudinu, kad neteko gimdyti pačiai.

Aš taip pat. O ką daryt, jeigu pačiai nesigavo? Gi žymiai svarbiau vaikelio sveikata ir gyvybė.

ne tik vaiko, bet ir savo. Sokinet ir laimes reikia, kad aplamai CP yra, nes kitaip daug vaiku ir gimdyviu tiesiog mirtu.

Nu ir labai sauniai viskas pas jus praejo Nera tikrai ko pergyventi
O kur vyko veiksmas jei ne paslaptis?


Ir isvis moterys nepykit, bet man jusu depresijos ir neissipildziusios svajones atrodo svelniai tariant keistai Juk svajone yra jusu vaikai o ne gimdymai, suprantu kad yra baime del chirurgines intervencijos ir panasiai, bet tai yra priemone vaikui ir mamai gelbeti, o ne jus kaip moteri sumenkinti O ka daryti tom kurios del tam tikru priezasciu niekada negales gimdyti pacios? Ar jom prisiskaicius tokiu komentaru irgi pradeti jaustis nepilnavertiskai? Manau svarbiausia yra buti mama, o kaip vaikelis ateina i si pasauli tai jau kaip bus lemta. Ir jau supuojant kudyki ant ranku ir jauciant ta begaline meile kuria gali jausti tik mama pradeti galvoti kad kaip cia dabar, as negimdziusi ? Nu ir kas?
Manes dabar laukia 3! CP ir ne kiek nepergyvenu del to nei ruosiuosi jaustis blogai. Nes mano tikslas yra mano vaikas o ne gimdymo modelis.

Labai džiaugiuosi, kad kiekviena bando čia mums depresikėms padėti, bet iš pradžių prašyčiau visą temą perskaityti. Viską mes ir pačios suprantame, nereikia vargšėms kvailelėms dar kartą aiškinti.
Nepiktai sakau, bet šita tema toms, kurios šią problemą turi, kurios nori apie tai pasidalinti, o ne visiškai to nesuprantančioms moterims, kurios būtinai kitų sąskaita pasirodyti nori.
Ačiū už dėmesį.

Tai puiku, kad jus jauciates gerai po Cezario operacijos ir jusu nekankina nei fizines, nei psichologines problemos. O yra moteru, kurioms del tu "neissipildziusiu svajoniu" tenka ir antidepresantus gerti. Tai negi cia ju kalte? Negi pasakysit joms nejausti, to ka jaucia, ir jos nustos tai jausti? Visos esame skirtingos, visos skirtingai reaguojame i situacijas ir ivykius gyvenime. Taip kad nera cia kuo stebetis.