perverčiau visas temas, bet viena panaši jau baigta buvo, tad pradedu naują.
Visą savo nėštumą svajojau apie normalų gimdymą, lankėme su MB nėščiųjų kursus, apsilankėme gimdymo namuose, jau buvau susiplanavusi, kad gimdysiu arba vonioje, arba ant gimdymo kėdutės, ir kas baisiausia - buvau tokia tikra.


Po CP ilgą laiką pykau ant gydytojų, ant savęs, jaučiausi sumautai... Liūdėjau, verkiau pasislėpusi, nes niekas nesuprastų, sakytų, juk turi sveiką vaiką, pati sveika, nėra priežasties liūdesiui. Bet va jausmas buvo, ir dar dabar kartais aplanko, jau praėjus daugiau nei metams nuo dukrytės gimimo.
Ir labai skaudu, kai draugė, gimdžiusi keturias valandas, man pasakoja, kaip jai matai skaudėjo. Tai tada atrodo taip tragikomiška, kad ji, turėjusi mano svajonių gimdymą, tuo skundžiasi ir visiškai nevertina.

Pasidalinkime.
