Kelionė žiemos savaitgaliui: Talinas.

Kiek pailsėję, apšilę, leidžiamės tolyn į Talino senojo miesto gatveles. Patraukiame link Miesto - Viru - vartų. Po dešine užmatome rankdarbių turgelį. Akis patraukia dailūs žakardo dirbiniai.




Po to užmatome Katariina Kaik - senovinę gatvelę su stogeliais:




Pasivaikštome pirmyn - atgal. Prie jau rodyto turgelio randame dar vieną užėjimą į senąją miesto sieną. Bele tik lipti. Tiesa, pastarasis pasivaikščiojimas siena yra brangesnis, suaugusiam - 3 eur. Namo parvažiavusi masčiau, ar tik į šio bilieto kainą neįeina ryte lankytos sienos įėjimas. Tuo kartu negalvojau apie tai. Bet pasidomėkit, jei kas važiuosit.



Pastarosios sienos lankymo bilietai brangesni, bet ir komfortabilesnis pasivaikščiojimas po ją. Mažai laiptų. Nėra sušalusių paukščių išmatų. Takai įrengti patogūs, medinių lentų. Galima vaikščioti kaip damoms.



Vaizdas į gatves iš viršaus:



Papildyta:


Vėl gražieji raodonieji sienos stogeliai ir bažnyčių bokštai:


Asmeniškai man nuo šios sienos atkarpos atsivėrė prastesni miesto vaizdai. Mintis buvo, už ką mes po tuos 3 eur mokėjom?

Pabaigoje vaizdas papirko. Nuotraukoje to neperteikiau. Bet tas bažnyčių smaigalių ir kupolų, besimaudančių saulės spinduliuose, vaizdas vertas milijono...

Nulipę nuo sienos, nusprendžiame patraukti į priešingą pusę nei atėjome. Grįžtame pro turgelį, sukame į senojo miesto gatveles už Mc Donaldo. Ši dalis ypatingo įspūdžio nepalieka.
Išeiname prie kino teatro:


Vėl sukame į senamiestį:


Kažkuria gatvele kylame į viršų, pataikome vėl prie A. Nevskio soboro.


Sukame pro Parlamento pastatą link Tompea bokšto ir šalia esančių apžvalgos aikštelių. Be proto slidu.

Tompea bokštas ir Parlamento rūmai užstoja vėją. Maloniai šildo saulutė. Šaltuko net nesijaučia. Todėl šildomės ir mėgaujamės pavasarišku oru. Aikštelėse susirinkę daug žmonių. Daug šeimų su vaikais. Pastarieji žaidžia sniego pusnyse.

Tompea:


Pabūname ilgai. Galiausiai pajudame kur akys mato.
Prieiname šv. Mergelės Marijos katedrą. Apžiūrime tik iš išorės.


Einame tolyn:


Netikėtai užeiname dar vieną apžvalgos aikštelę, pačią gražiausią.




Visas miestas kaip ant delno.
Pasimėgaujame, bet neužtrunkame, nes vėjas - dėginantis.

Paskutinė šios dienos akimirka:


Kai nusileidžiame žemyn, jau vakarėja. Šaltis, normaliai neišmiegota naktis primena apie save. Todėl jaučiamės apsunkę ir pavargę. Jaunėlė vis primena, kad neblogai būtų pavalgyti. Neriame į pirmą pasitaikiusią kavinę mums prieinamomis kainomis. Valgyti realiai nelabai yr ką... Užsisakome makaronų su pievagrybiais ir sūriu. Ir dar karšto vyno. Bet nesušylame. Kavinėje ištisai jaučiasi skersvėjis. Todėl tik pavakarieniavę, mauname namo. Vėjas dar žvarbesnis, negu atėjome. Kaip gerai, kad nereikia niekur važiuoti, namai čia pat.
Bijom pagalvoti apie rytdienos orą, kai reiks eiti prie jūros.

Labai jaukus tavo Talinas

Smagu skaityti šį reportažą. Ačiū Linolei
Į Taliną, Saremo salą rengiamės ir mes balandžio pirmąjį savaitgalį. Tikiuosi, jau bus nutirpęs sniegas ir balų taip pat nebus

Ačiūkas.



Ačiū ir Jums, kad skaitote.

Įdomu bus išgirsti Jūsų įspūdžius. Linkiu pavasariško ir šilto oro.

2013-03-10 Sekmadienis

Išsiparpėme kiek širdis geidė.

Šiai dienai buvo suplanuotas Lennusadam - Laivų/Jūreivystės muziejaus lankymas. Už šio objekto atradimą esu dėkinga SM Estijos temos dalyviams.
Iki objekto galima nuvažiuoti, bet mes nusprendžiame eiti pėsčiomis. Muziejaus lankymas sekmadienį prasideda 11 valandą. Nusprendžiame išeiti valanda ankščiau. Apsimuturiuojame, prisitepame riebiausiais kremais ir į kelią.

Oras saulėtas. Šiek tiek kanda šaltukas, bet vėjo nejaučiame.
Pikk gatve einame link Storosios Margaritos.


Nuo jos - link jūros. Kertame tramvajaus bėgius. Sukame į Suur-Patarei gatvę. Pasitinka šiuolaikiniai spalvoti daugiabučiai.


Kelias žiauriai slidus. Bet svarbiausia, kad nešalta. Vėjo beveik nesijaučia. O saulės spinduliai ima šildyti.
Rajonas prastas, bet guodžia dešinėje mėlynuojanti jūra. Tiesa, po kojomis žiūrėti tenka dažniau nei jūra mėgautis.
Pagaliau pasiekiame Laivų muziejų:


Ėjome beveik valandą. Einant sparčiu žingsniu, jį galima pasiekti daug greičiau.
Perkame kombinuotą bilietą, į kurį įeina pastarojo muziejaus, Ledlaužio ir Storosios Margaritos (Jūrų muziejaus) lankymas. Kaina suaugusiam - 12 eur.

Laivų/Jūreivystės muziejus paperka savo modernumu, šiuolaikinių technologijų išnaudojimu. Prie kiekvieno eksponato yra liečiami monitoriai, kuriuose galima pasirinkti norimą kalbą, norimą informaciją. Ją galima atsisiųsti į savo el. paštą.
Eksponatai liečiami rankomis. Yra žaidimų zonos. Tikrai įdomu tiek vaikui, tiek suaugusiam. Negaila buvo nei vieno išleisto euro.


Papildyta:


Apžiūrime senovinius ir šiuolaikinius laivus/laivelius, burlaivius, vandenų ženklinimui skirtus įrenginius. Karo techniką, patrankas, tankus ir visokias kitas panašias žudymo priemones. Einame link povandeninio laivo:


Labai smagus laikas praleistas jo triumuose.




Leidžiamės į pirmąjį aukštą. Apžiūrime minas. Einame į žaidimų zoną. Galima pasimatuoti įvairaus rango jūreivių, kareivių uniformas, nusifotografuoti su jomis.
Pasimokyti lankstyti popierinius lėktuvus. Parašyti Morzės abėcėle. Atpažinti plaukiančius laivus. Plukdyti radijo bangomis varomus laivelius.
Mūsų moterys sugalvojo pašaudyti:


Ir pilotuoti lėktuvą:


Atsibūname iki valiai ir patraukiame prie už pastarojo muziejaus esančio Ledlaužio.

Ledlaužis Suur Tõll vos už kelių žingsnių nuo Lennusadam muziejaus pastato. Tie keli žingsniai prailgsta, nes kelias iki laivo-muziejaus - stiklinis.

Ledlaužis iš išorės nesužavi.


Nesužavi ir iš vidaus. Muziejus kaip muziejus, nieko yptatingo. Matyt anas, modernusis, mus labai išlepino. Kajutės, nuotraukos ir dokumentinė medžiaga. Nusileidžiame į mašinų skyrių. Pavaikštome siaurais praėjimais. Moterys nenutuokiame apie techniką, tai ir neužsibūname. O ir nejauku kažkaip, jaučiamės, kad laive vienos esam.

Pavaikštom po laivo denį.


Pasišildome saulutėje. Vėjo jokio nėra. Tik malonūs saulutės spinduliai.
Žvilgsnis į kaimynus:


Prie jūros pabūname ilgai. Prisifotografuojame, sukramsnojame po javinuką. Pažiūrine bangų į krantus daužomų ledų. Bet laikas eiti.



Tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjome, sukame link Storosios Margaritos. Oras pasakiškai geras, koja už kojos eidamos mėgaujamės.

Storosios Margaritos bokšte įsikūręs Jūrų muziejus. Ekspozicija visai įdomi, bet esame pavargę nuo įspūdžių. Viena ekspozicijų salė labai moderni, įdomiai pateikti eksponatai, lankytojas įtraukiami į procesą - pvz., atspėti, kas yra eksponuojama.
Jei nelankysit Lennusadam ir ledlaužio, Storosios Margaritos muziejus - tikrai rekomenduotina vieta.

Toliau eina jūreivystės rakandai, laivų maketai. Paskutiniame aukšte salės darbuotoja parodo dar ir duris į apžvalgos aikštelę. Būtumėm ir pamiršę.
"-Ko gero čia bus įspūdingiausia?". "-Tikrai taip" - atsako lietuviškai jau žemyn lipančios merginos.
Ir jos buvo teisios. Nuo Storosios Margaritos bokšto vėl gėrimės Talino stogais ir vaizdais į jūrą.






Džiaugiamės saulute ir šiluma, kad jau orą sekmadieniui be vėjo ir pavasariškai malonų užsisakėme.




Jaunėlė ima zirsti, kad ji alkana. Patraukiame namų link.
Papildyta:
Grįžtame kaip ir atėjome - Pikk gatve.

Vėl Oleviste bažnyčios fragmentas:


Jauki gatvė:


Prabangūs statiniai:


Šv. Dvasios bažnyčia:


Ir jos laikrodis:


Po senamiestį galima pasivažinėti traukinuku:


Rotušė:


Rotušės aikštė:


Ir mūsų laikini namučiai:

Papietavę leidžiavės vėl į senojo Talino gatves. Jau saulelė vakarop, norisi pagriebti paskutines akimirkas šios dienos.

Bet pirmiausia nusprendžiame aplankyti fotografijos muziejų. Jis prie pat Rotušės pastato. Muziejus kaip muziejus, kokio ir tikėjausi. Fotografijos istorija, senų aparatų ekspozicija ir šiuolaikinių menininkų darbai.
Talino muziejuose man patiko tai, kad beveik visose yra padarytas kampelis žmogui prisiliesti. Neišimtis ir Fotografijos muziejus: prieiname kampą, kur galima fotografuoti ir liesti eksponatus.


Išėję į lauką, apeiname artimiausias gatveles. Nusiperkame migdolų riešutų, aplietų cukrumi ir karamėle. Skanu. Tik brangu, 2,90 eur už mažytę tutelę.
Patinka, kad Hansa tinklo pardavėjai tiek lauke, tiek parduotuvėje (jų restorane nebuvome) apsirengę autentiškais drabužiais. Lauko kioskeliai vaizduoja senovę.


Į Medicinos muziejų nebespėjome. Tai kylame į Viršutinį miestą atsisveikinti:


Dar kartą - senoji siena su Kiek in de Kok:


Šaltos vakarinės saulės spindulių nuraudoninta Nevskio katedra:


Ir šv. mergelės Marijos katedros bokštas:

Papildyta:


Vėl išeiname prie Tompea, tik iš kitos pusės:




Vėl šv. Mergelės katedra:


Užeiname dar vieną dar nebūtą apžvalgos aikštelę:

Einame toliau grožėtis paskutinių šviesos spindulių nudažytu miestu.






Akmeninis balandis atplasnojęs ir čia:




Sugalvojame, kad gražiausias atsisveikinimas su Talinu turėtų būti nuo vakar labiausiai patikusios platformos. Neįtikėtina, bet pamatėme visai kitą miestą. Prislopintos spalvos, paskutiniai rausvi saulės spinduliai privertė dar kartą aiktelėti.







Galėtume žiūrėti ir žiūrėti, bet saulei dingus, spustelėjęs šaltukas vis priminė, kad laikas žemyn. O ir nesinorėjo visiškame patamsyje leistis žemyn.
Papildyta:
Žemutinis miestas pasitiko pirmaisiais žiburiais. Vakar jų nebesulaukėme, šiandien šaltukas irgi gena namo, bet dar patrepsėsime kiek.



Matome, kad žmonės vis išeina iš Oleviste bažnyčios. Galvojame, gal mišios, užeikime ir mes pasižiūrėti. Bet bažnyčią radome tuščią ir užtamsintą. Būti tikrai nejauku, todėl movėme į gatvę.

Gynybinės sienos bokštas, jau nebeatsimenu, kuris:


Estija, kaip ir kitos šiaurės šalys, turi palyginus nedaug šviesaus laiko. Todėl prie kiekvienos kavinukės, parduotuvės, užeigėlės žybsi žvakučių liepsnos, didesnėmis ugnimis spjaudosi fakelai. Taip magiška. Iškart prisiminiau mūsų bibliotekų organizuojamą Šiaurės šalių savaitę.

Žvakelės prie parduotuvės atokioje gatvelėje:


Rankdarbių mylėtojai aprengė dviratuką:


Papildyta:
Dar keli vakarinio Talino senamiesčio fragmentai:




Rotušės aikštė tamsoje:




Šaltis skerbiasi į kūnus. Kad jau esame prie namų, gal vertėtų užeiti pašilti?
Bet šiltuose namuose greit apima tinginys ir geri norai eiti dar panaktinėti lieka kitam kartui...

2013-03-11 Pirmadienis

Rytas su žadintuvu.
Kraunamės savo kuklią mantą, pusryčiaujame ir - į kelią. Nusprendžiame iki stoties eiti pėsčiomis, todėl išeiname ankščiau. Sutartoje vietoje paliekame raktus.

Širdyje - pilnatvė. Žiemos šaltą savaitgalį dviejų dienų Talinui - kaip tik. Todėl padėkojame Aukščiausiajam už gerą orą, paskutinį kartą pakeliame akis į Rotušę:


Paskutinis žvilgsnis į jaukias senamiesčio gatveles:




Išeiname pro tuos pačius vartus, pro kuriuos ir atėjome:






.........

Labai greit randame autobusų stotį. Erzino nebent slidus kelias.
Maximoje dar nusiperkame bandelių kelionei. Autobusų stotyje išgeriame kavos.

Simple autobusas į aikštelę atvyko prieš kurį laiką. Šįkart jau protinga, bagažo lapelį klijuoju ant bilieto.
Viskas gerai, pajudame namo.

Kelias prailgo. Visą dieną važiavome. Dabar net galvoju, kad vis tik pravartu rinktis važiavimą naktį.

Bet kaip bebūtų, apie kelionę parsivežiau pačius šilčiausius įspūdžius.