Skaitant visą šitą situaciją susidarė įspūdis, kad tai gali būti dar vienas žurnalistinis tyrimas, kurių šiame forume buvo ne vienas ir ne du...
QUOTE(shiva1 @ 2013 03 09, 22:12)
skamba, lyg antra vaika turetumete. (...) gal geriau vaika pasiimkit auginti, jei jau nusiteikusi, kad tera viena obuolio puse. man rodos visada yra daugiau nei vienas atsakymas, daugiau nei viena iseitis.
Aš dar tokio amžiaus, kad galiu ir savo užaugint, jei taip susidėtų aplinkybės. Labiau laukiu anūkų, kada dukra parveš palepint, jau iš anksto juos myliu
. Tai bus tiksliau pagal gyvenimo etapus. Kai ko nors trūksta, tas skyles kamšai kuo kitu. Neturiu kuo rūpintis, rūpinuosi tais, kurie neturi, kas jais pasirūpina. Slaugau galudienius senelius, padedu jiems kiek ir kuo galiu. (Nemanykit, kad už palikimą, jaučiu tokią repliką.) Slaugydama vėžiu sergantį vyrą, išmokau visko. Nuo trinto maisto, vaistų leidimo, sauskelnių keitimo, moralinio palaikymo iki akių užspaudimo. Tai, jei neturiu savo gyvenimo, galiu gyvent bet kurį kitą. Ir pasilieku nakvot, jei blogai jaučiasi, visaip būna.
Bet manau esanti verta pilnatvės. Žmogui reikia visko. Žinoma, jei ko neturi, tai keiti kažkuo, tą tuštumą maskuoji, visuomenime veikla, altuizmu. Jau minėjau, kad kvaila žmogui sakyti: kam tau tai, jei turi tą. Kam tau kojos, jei rankas turi, kam tau akys, jei yra ausys. Taip, kam man draugas, jei turiu dukrą, katiną, darbus, pomėgius, senutes, kurioms esu reikalinga, pagaliau keletą draugų, su kuriais galiu išgerti arbatos. Gyvenimas susideda kaip dėlionė iš visko ką veikiu, ką turiu. Kiekvienas man artimas žmogus ar veikla užima savo vietą. Bet yra viena vieta, ir širdy ir gyvenime, skirta vyrui, draugui, bičiuliui.
Papildyta:
QUOTE(HappyAngel @ 2013 03 10, 11:41)
Skaitant visą šitą situaciją susidarė įspūdis, kad tai gali būti dar vienas žurnalistinis tyrimas, kurių šiame forume buvo ne vienas ir ne du...
Gaila, bet mano kita profesija. Čia atėjau pasikalbėti, pasiguosti ir išklaustyti patarimų, pabarimų, nuomonių, nes esu atvira, komunikabili ir nesugebu laikyti tik savy tai, kas man skauda, ar džiugina. Turiu nuostabią draugę, kurią vadinu sese, mes kasdien susirašom ir dalijamės visais savo pasiekimais ir paklydimais. Šįkart nutariau jos savaitgalio netrukdyti, net gal išsaugoti savo moralinį veidą jos akyse. Bet, vėliau, turbūt išsiplepėsiu.
Žurnalistinis tyrimas, spėju būtų labiau provokuojant, o ne pasakojantis.
QUOTE(gmo @ 2013 03 10, 09:55)
Tu visiškai teisi, oceano, jei aš jam tai pasakysiu, jis ners į krūmus, tikrai nešliaužios keliais, neatsiprašinės, nebandys išsaugoti mūsų santykių. Jis jau toks, mamyčiukas, vis dar gyvena su tėvais ir yra pratęs, kad už jį nusprendžiama. Ir kol pasijus pilnaverčiu už save atsakingu vyru, reikia daug eiti ta kryptim. Todėl nėra varianto, kad aš pasakau, o jis sprendžia, kaip tai ištaisyti, ar nebesilankyti. Sprendimas priklauso man. Ar noriu, kad jis nebesilankytų? Tai labai paprasta. Pasakau, kad mano manuose tai netoleruotina ir neketinu leisti, kad tai pasikartotų. Ir vėl sėdžiu visiškai teisi, ori, su visa savigarba, vieniša ir žliumbianti į pagalvę. O jei nė nesakau, juk jis to neprisimins, vadinas, nieko nebuvo, o aš vis dar turiu draugą. Kažkodėl poreikis ne išmesti, o pataisyti. Juk jis man patinka, tik šis poelgis mane įskaudino ir pažemino.
Tai ir taisyk, padėk jam susitvarkyti su savimi. Bet po tuo pataisymu, manau, slypi kažkas dar. Gal baisu, kad išblaivintas ir užvestas ant kelio, jis neateis?
QUOTE(gmo @ 2013 03 10, 09:55)
Man visada pirmoj vietoj yra ne karjera, ne mano asmenybė, o šeima, ir, likimo ironija, kaip tik jos ir netekau. (Mudvi su dukra net kūčių stalo neberuošiam. Dviese 12 patiekalų, tam, kad sukištum į šaldytuvą? Lengvai pavakarieniaujam ir į mišias.)
Man tinka senovinis šeimos modelis. Kai ištekėjau, atėjau į vyro šeimą, vyro namus ir giminę, visas šventes šventėm jo pusėj. Priimi jo pavardę, tampi jo dalimi. Dažnai juokais sakau, kad jaučiu pagarbą vyrų giminei, nes prisimenu, iš kieno šonkaulio esu padaryta. Aš kaip katė, kuri snaudžia prie židinio, o grįžus šeimininkui, glaustosi apie kojas,- tiekia pietus, klausinėja, kaip darbe sekėsi, ar labai pavargo, ar valdžia pikta buvo. Savo darbus aš rinkausi, kad neatimtų iš manęs viso laiko, kad galėčiau ir pietus paruošt, ir darbe komandiruotėse vyrą lydėt, ir palengvint jam, ką galiu padarydama už jį, jei man pakeliui. Taip, aš gyvenau jo gyvenimą, o savo, kaip po tokio atskiro, nelabai ir turėjau. Ir buvau laiminga, jaučiausi reikalinga ir svarbi. Visai nesvarbu, kad neiškėliau savęs kaip asmenybės su savo pasiekimais. Visada stovėjau vyrui už peties, po jo pavarde. Ir jei žmogų tenkina toks modulis ir netrukdo gyventi kitiems, tai valio, bėda, kad to nebeturiu.
Man tinka senovinis šeimos modelis. Kai ištekėjau, atėjau į vyro šeimą, vyro namus ir giminę, visas šventes šventėm jo pusėj. Priimi jo pavardę, tampi jo dalimi. Dažnai juokais sakau, kad jaučiu pagarbą vyrų giminei, nes prisimenu, iš kieno šonkaulio esu padaryta. Aš kaip katė, kuri snaudžia prie židinio, o grįžus šeimininkui, glaustosi apie kojas,- tiekia pietus, klausinėja, kaip darbe sekėsi, ar labai pavargo, ar valdžia pikta buvo. Savo darbus aš rinkausi, kad neatimtų iš manęs viso laiko, kad galėčiau ir pietus paruošt, ir darbe komandiruotėse vyrą lydėt, ir palengvint jam, ką galiu padarydama už jį, jei man pakeliui. Taip, aš gyvenau jo gyvenimą, o savo, kaip po tokio atskiro, nelabai ir turėjau. Ir buvau laiminga, jaučiausi reikalinga ir svarbi. Visai nesvarbu, kad neiškėliau savęs kaip asmenybės su savo pasiekimais. Visada stovėjau vyrui už peties, po jo pavarde. Ir jei žmogų tenkina toks modulis ir netrukdo gyventi kitiems, tai valio, bėda, kad to nebeturiu.
Esi ideali moteris, mano supratimu. Daugelis vyrų atiduotų viską, kad turėtų tokią moterį šalia. Kodėl renkiesi tokį, kuris to nevertina? Nevertina čia gal ne tas žodis, nesupranta gal. Jis tikriausiai net savęs nesupranta, ką jau kalbėti apie kitą žmogų.
QUOTE(Roadkill @ 2013 03 10, 11:33)
Depresija liga, alkoholizmas irgi. Sergat kartu. Kiek jums uzteks kantrybes buti slauge? o jis jus tikrai kad neslaugo ir neslaugys.
Sutinku. Skaičiau gerą konkretų straipsnį apie gedėjimo etapus ir pasitikslinau, kad viskas vyksta mano gyvenime, kaip ir visiems, ne aš pirma nei paskutinė palaidojau vyrą, ir jei kitos po to iš sielvarto neišprotėjo ir nepasimirė, gyvensiu ir aš. Buvo laikas, kai į vyrus nė iš tolo negalėjau pažvelgti, netgi kvapas pykino. Taip susiklostė, kad dirbau tarp moterų, tai po kiek laiko jau su vyrais ir susikalbėt sudėtinga( jiems reikia sakyti konkrečiau, moterys supranta užuominas) Atėjo metas, kai bendrauji su netinkamais žmonėmis. Čia pagal gedėjimo etapus. Nežinau ar užstrigau jame, ar tai truks tiek kiek pridera. Ir eis gyvenimas toliau.
Dirbu su depresija sergančiais žmonėmis ir žinau, kas tai yra. Sutinku, kad kažkas panašaus gali vykti ir mano gyvenime. Gerai pasidairius, kiekviename rasi tam tikrų depresijos atmainų, baimių, kompleksų. Antidepresantų nevartoju, psichiniu ligoniu savęs dar nelaikau. Labai jaučiu pilnatį. Būdavo, atrodo, sumokėtum, kad paskutinę naktį prieš pilnatį kas nors ateitų nakvoti mano namuose, kad nebūčiau viena. Yra buvęs toks atvejis rudenį, kad, nors ir suvokiu viską sveiku protu, bet tokia trauka, rodos, kelkis ir eik į tvenkinį, nusirenk ant kranto ir bristi, plaukti pirmyn. O aš prasta plaukikė. Taip išėjo viena mano slaugoma senutė prieš metus. Depresija sirgo daug metų. Tai patyrus ją pilnai supratau, kad tai nuo atvęs nepriklauso, kažkas gręžia tavo smegenis, tiesiog sako: kelkis, įsispirk šlepetes ir eik. Ir visai nesvarbu, kaip myli savo vaiką, nėra minties sutvarkyti kažką prieš išeinant, rašyti atsisveikinimo laišką ar pasirūpinti kitais dalykais. tiesiog kažkas valdo tavo smegenis, tavo mintis. Ir gerai, kol sugebi nepasiduoti. Kai pradėjo nakvoti šaunuolis( nic`u vadint paprasčiau), tokie dalykai nepasikartoja. Tai gal aš jį savotiškai išnaudoju...
QUOTE(gmo @ 2013 03 10, 10:36)
Atėjo čia kurią dieną po darbo, kad parvežčiau namo. Sakau: turi penkias minutes, gali pasimylėti su manim, arba parnešti malkų. Ir jis parnešė malkų 
jis tikras šaunuolis
Atrodo, darosi aišku, kodėl Jūs atstumiat tą super meilužį, kurio žinutes blokuojate: juo rūpintis nereikia 
Jis nepriklausomas, gyvena savo gyvenimą. O Jūs pratusi, kad kažkam reikalinga Jūsų parama, pagalba (vyrui atidavėte savo gyvenimą; dabar, kaip suprantu, dirbate darbą, kuriame rūpinatės kitais; tad į tą paveikslą puikiai įsipaišo ir jaunuolis alkoholikas, geriantis iki tiek, kad net tualetas nepasiekiamas pasidaro). Ir nors realiai suprantate, kad jam Jūsų pagalbos kaip ir nereikia (pasakytumėte, kad pričiurškė ant grindų ir jis ramia dūšia nebegrįžtų pas Jus), bet Jums reikia, kad jos jam reikėtų. Nes Jūs taip įpratusi. Po vyro mirties Jūs praradote ne tik antrąją obuolio puselę, bet ir galimybę atiduoti savo gyvenimą kitam, rūpintis juo.
Jis nepriklausomas, gyvena savo gyvenimą. O Jūs pratusi, kad kažkam reikalinga Jūsų parama, pagalba (vyrui atidavėte savo gyvenimą; dabar, kaip suprantu, dirbate darbą, kuriame rūpinatės kitais; tad į tą paveikslą puikiai įsipaišo ir jaunuolis alkoholikas, geriantis iki tiek, kad net tualetas nepasiekiamas pasidaro). Ir nors realiai suprantate, kad jam Jūsų pagalbos kaip ir nereikia (pasakytumėte, kad pričiurškė ant grindų ir jis ramia dūšia nebegrįžtų pas Jus), bet Jums reikia, kad jos jam reikėtų. Nes Jūs taip įpratusi. Po vyro mirties Jūs praradote ne tik antrąją obuolio puselę, bet ir galimybę atiduoti savo gyvenimą kitam, rūpintis juo.
QUOTE(Leticija @ 2013 03 10, 11:23)
Perskaiciau visa istorija iki galo. Man persasi cia tik viena isvada: net ne vyruose cia yra esme, jie is vis ne prie ko. Jus pati turite dideliu dvasiniu/psichologiniu problemu. Gal but net po vyro mirties uzsitesusia depresija. Kaip zinia, gedejimas turi keleta stadiju. Kazkurioje stadijoje jus ir uzkliuvote. Jums reiketu gero pshologo, kad padetu suvokti save, susidelioti, surinkti save is naujo. O tik paskui susivokus savyje, galetume megzti kazkokius santykius su vyrais. Nes daug kur pati sau priestaraujate. Vat ir cia, jus norite, kad dukra nebutu kaip jus, reiskias, jums nepatinka tai, kokia esate. Tad pirmiausia ir reiketu pradeti "dirbti" su savimi. 
Malonu, kad perskaitei, kad domiesi, kad daliniesi nuomone.
Norėčiau, kad mano dukra nesileistų taip žeminama ir negerbiama, kad turėtų daugiau sveiko išdidumo ir savigarbos, kad jaustųsi verta paties geriausio. Mano gyvenimas buvo koks buvo. Jos dar tik skleidžiasi. Manau, aš ją auklėjau teisingai, ji tikrai kitokia nei aš. Gal ir ne asmeniniu pavyzdžiu, gal labiau pasitikėjimu ja, duodama jai daug laisvės pačiai priimti sprendimus. Mokyklos laikais buvau susigūžusi, kompleksuota. O ji komunikabili, kur bepasisuka, tuoj susiranda gerų draugių, nestokoja vaikinų dėmesio. Aš ja labai didžiuojuosi.
Kai susiradau keletą pašnekovų iš pažinčių portalo ir pasidalindavau su ja savo įspūdžiais, kad kažkas nusikalba, ar pan., stebėtinai šauniai ji man lepteldavo: kam tu išvis su juo kalbiesi? Kaip tau laiko negaila? Pagalvoju: tikrai... iš ištrinu kontaktą skype.
Šito žmogaus "ištrinti" dar nepatarė, nes mato, kad jis man reikalingas...Papildyta:
QUOTE(HappyAngel @ 2013 03 10, 12:17)
Atrodo, darosi aišku, kodėl Jūs atstumiat tą super meilužį, kurio žinutes blokuojate: juo rūpintis nereikia Jis nepriklausomas, gyvena savo gyvenimą. O Jūs pratusi, kad kažkam reikalinga Jūsų parama, pagalba (vyrui atidavėte savo gyvenimą; dabar, kaip suprantu, dirbate darbą, kuriame rūpinatės kitais; tad į tą paveikslą puikiai įsipaišo ir jaunuolis alkoholikas, geriantis iki tiek, kad net tualetas nepasiekiamas pasidaro). Ir nors realiai suprantate, kad jam Jūsų pagalbos kaip ir nereikia (pasakytumėte, kad pričiurškė ant grindų ir jis ramia dūšia nebegrįžtų pas Jus), bet Jums reikia, kad jos jam reikėtų. Nes Jūs taip įpratusi. Po vyro mirties Jūs praradote ne tik antrąją obuolio puselę, bet ir galimybę atiduoti savo gyvenimą kitam, rūpintis juo.
Jis nepriklausomas, gyvena savo gyvenimą. O Jūs pratusi, kad kažkam reikalinga Jūsų parama, pagalba (vyrui atidavėte savo gyvenimą; dabar, kaip suprantu, dirbate darbą, kuriame rūpinatės kitais; tad į tą paveikslą puikiai įsipaišo ir jaunuolis alkoholikas, geriantis iki tiek, kad net tualetas nepasiekiamas pasidaro). Ir nors realiai suprantate, kad jam Jūsų pagalbos kaip ir nereikia (pasakytumėte, kad pričiurškė ant grindų ir jis ramia dūšia nebegrįžtų pas Jus), bet Jums reikia, kad jos jam reikėtų. Nes Jūs taip įpratusi. Po vyro mirties Jūs praradote ne tik antrąją obuolio puselę, bet ir galimybę atiduoti savo gyvenimą kitam, rūpintis juo.Skaudu, bet kaip pirštu į akį. Jei nesu kam nors reikalinga, nesu visai. Tas super meilužis nori manim naudotis kaip staklėmis seksui, sakė, kad aš fantastiškai darau oralinį (Prieš pusantrų metų buvo keli pasimatymai, kai susipažinom pažinčių portale, jis taip pat buvo našlys, žmona taip pat vėžiu sirgusi, buvau tikra, kad radau supratingą sielą, nes jis išgyveno tą patį. Bet jam tai jau buvo seniai, mano ašarojimo jis išklausė, kaip sąlygos gauti ko nori.) Dabar jam manęs reikia tik savo poreikiams. Iš tikro su juo seksas super, bet man reikia...širdies. Ir kai su juo praleisdavau lovoje naktį, fiziologija, pasitenkinimas, bet nesijaučiau laiminga, kaip to knarkiančio, dvokiančio impotento glėby užmigdama be sekso, atsilabanaktinus bučinukais.
Gal nėra taip jau visai, kad tik rūpintis ir kitaip savęs realizuoti nenoriu ir nemoku. Norėčiau, kad ir manimi kas rūpintųsi. Kad ir dėl manęs ką nors padarytų. Tikiuosi grąžos, abipusės, o ne žaidimo į vienus vartus.
Nereikia kapstyti taip giliai-nuteisti,atleisti...Temos autorei nereikia vyriškio,kuris nori su ja vaiko ,nereikia to,kuris joje mato meilužę,o reikia tik to,kuris visada ant tiek girtas,kad nieko nemato,tame tarpe ir jos...Jis gi jai neskambina,neateina,o jinai pati jį pas save atsiveža.O myžalų valymas-tai kaina,kuri sumokama už tai kad jis būna kartu.O visos svarsto-verta jinai geresnio neverta..koks skirtumas ko jinai verta,jai reikia tik to amžinai girto...gal tai savotiška gedulo forma kai nenorima bendrauti su normaliais vyrais,o traukia tik toks blogietis...
Kad jis net ir ne blogietis, tiesiog nevykėlis...
Kiekvienam savo: vienos būna su jas mušančiais, kitos - su tais, kurie eina į šoną kiekviena pasitaikiusia proga, dar kitos - su tokiais, už kuriuos viską reikia padaryti. Mes kiekviena renkamės savo gyvenimo kelią. Ir gal tas vaikis tėra tarpininkas, atrama vis dar tebesitęsiančio gedėjimo periodu.
Kiekvienam savo: vienos būna su jas mušančiais, kitos - su tais, kurie eina į šoną kiekviena pasitaikiusia proga, dar kitos - su tokiais, už kuriuos viską reikia padaryti. Mes kiekviena renkamės savo gyvenimo kelią. Ir gal tas vaikis tėra tarpininkas, atrama vis dar tebesitęsiančio gedėjimo periodu.
QUOTE(ada21lt @ 2013 03 09, 22:57)
O autores vyras mires ir tai dar liudniau, nei skyrybos , ypac jei santykiai buvo geri, dar ir gedulas prisideda ir pasikeicia pasauleziura ir gal kazkokia kalte ir t.t. daug visko, moteriai ne auklejimu kitu dabar nori uzsiimti, o savo pacios nors kokiu komfortu ,kad isgyventi, kad praeiti ta skaudu laikotarpi kazkam, kieno ranka silta, i ranka isikibus....
Kokia jūs supratinga, su tokiu žmogum nei kalbėt nebereikia, kiaurai matai. Neironizuoju.
Praėjus pusmečiui po laidotuvių, taip ilgėjausi palaikymo už rankos. Paimi pakeleivį. Rodos, paprašytum, kad leistų už rankos palaikyt, kaip būdavo su vyru. Tikrai, rimtai galvojau, kaip išaiškinti, kad ir kaimynui našliui, kuris žmoną palaidojo ta pačia liga pora mėn. aksčiau, kad leistų palaikyt už rankos. Juk, turėtų tai suprasti. Kad leistų pasėdėti šalia, patylėti, padėti galvą ant peties ir paverkti. Neišdrįsau. O man taip to trūko. Dukra, sesė, ne tas pats. Tiesog protėjau iš ilgesio. Ir ne tai, kad konkretaus žmogaus, bet tų dakykų: rankos palaikymo, prisiglaudimo, užmigti galvą ant peties padėjus. Tai toks stebuklas. Kad širdis neprisileido kitų, su kuriais susipažinau, nieko nepakeisi. Galbūt iš tikro, ta chemija. Dar ir dabar yra keli, su kuriais kažkiek bendrauju, kaip populiaru sakyti "tik draugai". (Pažinčių portale buvau pieš pusantrų metų). Tai ir dabar aš pati įbruku šaunuoliui ranką, kai vairuoju, o jis junginėja pavaras, priglundu, kai apkabina, ir mėgaujuosi, kai pakelia ant rantų, padedu galvą ant peties, kai einu miegoti. Buvo, kad iš renginio grįžau, jis jau miegojo, tai pati save apsikabinau jo rankomis, įsitaisiau jo glėby ir laiminga užmigau.
Kuo daugiau rašau, tuo labiau pačiai juokas ima, kokia aš kvaiša
Ir aš iš tikro neišranki. Gal dėl to, kad į gyvenimą žiūriu pro pirštus, nelaikau jo rimtu reikalu, nežiūriu į tai, ką darau, kaip į investiciją ateičiai. Kartais elgiuosi ne taip, kaip elgiasi, tarkim, dukros klasiokių mamos. Su keistuoliu aseksualiu fotografu šmirinėju, su gėjumi dizaineriu būdavo, topteli ir nueini išsimaudyti 12-tą nakties. Pasidarai keistų fotosesijų su dukra. Na, aš tokia.
Štai mano dukra skype: " aš tai nusprendžiau dar visokių dalykų/ kad noriu pasiekt daug ko gyvenime/ būt tavo didis pasididžiavimas/ padarysiu perversmą/ dar nesugalvojau kokį, bet padarysiu."
Kaip galima su tokiu iš vis prasidėti ? Jei jau norisi padėti visam pasauliui , gal verta susirasti kitą globotinį ?
