Ką daryti,kai pati sau nebegali padėti...

Butent .

Aciu mergaites,kurios rasete cia
jus teisios be meiles zmogus yra visiskas nulis...turejau zmogu kuri beprotiskai mylejau ir kuris mylejo mane(bent as taip maniau) taciau realybe buvo skaudi ir mes negalejom buti drauge teko kelius sukti i skirtingas puses,o tie randai kurie liko dar iki siol gyja ir man sunku,o is kitos puses rasti tinkama zmogu kuris myletu ne tik mane bet ir mano vaikus yra nezmoniskai sunku,galbut todel as nuleidus rankas ir niekaip neissikapstau nes nematau tikslo egzistuoti vien del dukru...suprantu,joms manes reikia,man irgi ju reikia,bet kai nesi garantuotas pats uz save yra be galo sunku ir joms kazka pasiulyti gero bei grazaus....

Išvertus į žmonių kalbą, niekam reiškia ką? Turbūt tik vyrą, nes dukros lyg ir neįeina į vertingų žmonių (reikšmingų priežasčių) kategoriją? Jūs joms reikalinga kaip brandi asmenybė, padedanti augti ir rasti pašaukimą pasaulyje. Bet panašu, kad nerandate to pati. Gal vertėtų paieškoti, ką sugebate daryti puikiai, kam turite ypatingų sugebėjimų, ką darote taip, kaip niekas kitas nepadarytų (būtent dukras jūs tikrai mylite taip, kaip niekas kitas pasaulyje nesugebėtų, nepaisant to, kad jos kol kas to gal nesupranta - jūs tai tikrai suprantate). Nesakau, kad gyventi prasminga vien dėl dviejų vaikų laimės, nors kodėl gi ne? Net ir jei vienas žmogus yra laimingesnis dėl jūsų, tai puiki priežastis savim džiaugtis, stengtis tobulėti.

Dėl draugų apsirinkate, visada galima rasti laiko draugui, paliekant savo problemas luktelėti, bet reikia prašyti, ieškoti paramos, bendravimo. Žinoma, nepaliekant draugams spręsti visus savo rūpesčius. Tai jau būtų piktnaudžiavimas draugyste. Bet esu tikra, jūs ir nenorite, kad kiti už jus spręstų jūsų reikalus, tiesiog ieškote palaikymo - tam draugai tikrai atranda laiko.

Juokaujat? Atjos princas ant balto žirgo ir išspręs visas problemas? Taip gal ir tinka mąstyti penkiolikmetei, bet dviejų vaikų mamai pernelyg naivu. Jei ir atjos, tai apsisukęs išjos, nes su nebrandžia asmenybe gyveni sudėtinga ir nesmagu. Pirmiausia reikia išmokti išgyventi pačiai, o tada dalintis gyvenimu su kitu.

Ar norite pasakyti, kad vieniši žmonės (nevedę, našliai, bevaikiai ar nelaimingi santuokoje) yra nuliai? Tokie žmonės pasauliui labai daug davė, tik peržiūrėkite žymiausių žmonių biografijas ir paaiškės, kad nelaimingų žmonių gyvenimas dažnai daug kūrybingesnis ir žmonijai vertingesnis nei besidžiaugiančių laime ir komfortu. Va nieko nemylintis žmogus, jau sudėtingesnis variantas....

Ne, nejuokauju. As zinau, ką kalbu, nes man paciai diagnozuota depresija ir zinau, ką reiskia visi tie "išmok mylėti save", "tapk nuostabi" ir pan. Save mylėti - reikia, stengtis kurtis gražų gyvenimą - reikia, bet tai niekada neatstos mylimo žmogaus. Nebūtinai "princo ant balto žirgo", bet tikros geros draugės, kuriai gali išsipasakoti ar kokio kito artimojo. Autorė minėjo, kad jai trūksta žmogiškos šilumos ir tebūnie tai nebūtinai vyriška meilė, bet gero draugo atrama. Žmogus yra žmogus. Draugas yra draugas. Mylimasis yra mylimasis, o meilė apskritai yra reikalingiausias dalykas pasaulyje ir tik nereikia skiesti, kad visai čia jos nereikia.

Su šituo visiškai sutinku. Mes labai dažnai nuvertinam draugystę kaip reiškinį. Žmogus sociali būtybė ir jai būtinas pripažinimas. Tik nenoriu sutikti, kad asmuo nevertingas, jei neturi mylimojo, lyg žmogaus vertė priklausytų nuo išorinių aplinkybių - pamilo tave ar ne, radai abipusę meilę ar kenti dėl vienpusės, o gal iš viso neradai jokios. Savivertė pirmiausiai priklauso nuo vidinių priežasčių, išorinės tai gali tik papildyti, kitaip tapsi nepakeliama našta kažkam, kuris turės nešti atsakomybę už tavo gyvenimo prasmingumą. Toks variantas įmanomas nebent jei sutampa dviejų žmonių kompleksai - vienas nori būti globojantysis, dominuojantis, o kitas globojamasis, paklūstantis .

SOLED,su depresijos diagnoze as susiduriau taipogi,ir vaistus geriau bet ne ka jie man tepedejo,buvo dar baisiau,tad nutraukiau gydyma,nors ir blogai padariau...kazkaip dabar daugiau minciu nereikalingu atsiranda...gal net per daug...
UNAI galiu pasakyti taip,kad meile vaikams neprilygsta niekam cia as nesigincyju,bet tokia jau esu kad man reikia artimo zmogaus,nes viena as tiesiog nesugebu buti...galbut todel kad anksti netekau mamos ir ji man neparode kaip reikia kovoti su sunkumais,nedaug grazaus gyvenime maciau kad tai perduociau savo dukroms...
kazkokie talentai?deja nesu kantri ir kiek ka buvau meginusi niekas neisdege...taip,turejau tokiu pasakymu,kad turiu labai gera iskalba ir tai galiu panaudoti,bet klausimas kur?sake kad turiu grazu balsa,na ir kas?ji lavinti reikia,o uz aciu siais laikais nieko nebuna,juolabiau kai negali sau leisti i sona nei vieno cento...
na nezinau,smerkir nesmerkit,cia jau Jusu reikalas,taciau as daugiau niekam neturiu issikalbeti...todel cia rasau tai ka siuo metu galvoju...

tai negi taip sunku rasti sau artimą sielą? gi dabar tiek galimybių: internetas, šokiai, pažinčių svetainė.

internete labai daug netikrumo,i sokius nevaikstau

o kokias pastangas dedate, kad būtumėt ne vieniša? Ar kad bent jaustumėtės geriau?

bendravimas su kitais zmonemis kolkas vienintele galimybe kuria turiu,taciau ne visada tai iseina i gera

Kodėl?
Kaip supratau jums jūsų situacija - aklavietė. Kažko norisi, artumo, jausmo - jo nėra, ieškoti negalite.
Kaip su darbu? Gal išėjimas į darbą padėtų?
Dar vieno vyro atsiradimas kažin ar pagelbėtų situaciją. Nes vaikams reikia savo tėčio Atsakingiems vyrams - savo vaikų.
Nors būna, aišku, visko.
Bet pagal ankstesnę šeimyninę patirtį, t.y. kad jau kelintą kartą nesusiklosto santykiai su priešinga lytimi.. Beveik logiška, kad ir vėl nepavyks
Mano nuomone, tik kokia gera psichoterapija padėtų.

tai va kad darbu nera kad ir kaip noretusi...
o kodel Medute kalbi daugiskaita?as juk nesakau kad pas mane sniurais vyrai vaikscioja ir persuosi su vaikais visiems is eiles...o savo tecio joms nereikia,nes tam tevui jos nereikalingos kad ir kaip skaudziai tai skambetu