Labas merginos
100 metų nerašiau, o kai paskaičiau, kad gliuka labai pasiilgo, nusprendžiau pasidalint ir aš savo reikalais. Priminsiu - mano merginai rugsėjį suėjo 2 metai, pas mus ji nuo 11 mėn.
Prieš pat antrąjį gimtadienį mano mergina pasikeitė vos ne per vieną naktį, pati ilgai negalėjau priprast, toks jausmas, kad kas būtų pakeitęs mano vaiką - iš ramios, klusnios, tvarkingos, puikiai išauklėtos merginos pavirto į padūkusią, be proto judrią, išdykusią, protestuojančią mergičką. Tik kas nors bent truputį nei taip, kaip ji nori - iškart ašaros, kartais tiesiog zirzimas, apsimestinis verkimas, kai nėra ašarų ir pan. dalykai. Tada dar pradėjo eiti į lopšelį, kuriame tiesiog kaifuoja, leidžia sau toliau bandyti auklėtojų ribas ir jų neklausyti
Tačiau į darželį eina su didžiuliu džiaugsmu nuo pirmos dienos, užteko pasakyt, kad mama ateis pasiimti vakare ir jokių ašarų niekad nebuvo (tik aš apsiašarojau pirmą dieną, kai reikėjo ją palikti kelioms valandoms - maždaug ta serija: mano leliukas užaugo, jai manęs nebe taip reikia)
O iš lopšelio parėjus namo, mano panelė rožė pirmom savaitėm, kol vyko adaptacija, visiškai nebesivaldė, nebesuvokė, kur kaip galima elgtis.
Trumpai, aš griežta mama
Myliu savo vaiką, bet labai labai su protu. Kadangi pati vaikystėje buvau nesvietiškai lepinama, viskas man buvo leidžiama, ribų ir įsipareigojimų nulis, paauglystėj buvo labau sunku suvokt, kad ne viskas būna kaip aš noriu ir dar net iki šiol tenka kovot su tuo išlepusio vaiko sindromu, atsineštu iš vaikystės. Prisiekiau, kad savo dukros taip nežalosiu - mokysiu dalintis, klausyti, susitaikyti su pasekmėm, žinoti bausmes už netinkamą elgesį ir pan. Mano mergina nuo atsiradimo mūsų šeimoj iškart priprato prie ręžimo, pusryčiai, kada atsibunda, o pietūs ir vakarienė visad tuo pačiu metu (išskyrus ypatingus atvejus), miegoti griežtai tuo pačiu metu, valgyti TIK prie stalo, maisto nesinešioti po kambarius, prieš einant valgyti/miegoti/į lauką ir pan. susitvarkyti žaislus, ne savo daiktų nuo stalo neimti (visi mūsų draugai ir artimieji būdavo apšalę, kad mano panelė niekad neklibindavo gėlių, sustatytų ant žemės; neimdavo nuo stalo telefonų, tv pultų, net nebandydavo, nes žinojo - tai ne jos, o mamos)
Spintelių duris ir stalčiukus pradėjo atidarinėti tik prieš antrąjį gimtadienį, iki tol net nebūdavo įdomu, kas ten ir kaip. Angelas, ne vaikas buvo - kur padėsi, ten ir rasi, o švelnumas, glaustydavos kaip kačiukas, siusdavom, šokdavom kartu, daineles dainuodavom, žaisdavom, ir viena kieme pažaisdavo, užtekdavo man per langą ją stebėti; prie puoduko priprato greit, nuo 1,6 metų be pampersų; apetitas nuostabus, valgė VISKĄ visada, net sotumo jausmo kurį laiką neturėjo; miegojo nuo pirmos dienos kitam kambary nei mes su vyru, nė karto naktį neverkė, jei atsibusdavo, apsiversdavo ant šono ir miegodavo toliau; žiemą susirgo plaučių uždegimu, daugiau nesirgo išvis, sloga gal 2 k yra turėjus (čia viskas iki lopšelio). Iki 2 metų.
O pirmoms savaitėm parėjus iš lopšelio vienos isterijos - mama einam žaisti, jei atsakau, kad suplausiu indus ir paskui ateisiu žaisti (kaip iš tos indų ploviklio reklamos), tai pradeda klykti, griūva ant žemės, cypia, kol prisisioja į kelnes. Tuomet, aš ramiai pasakau, kad eitų prie šaldytuvo į kampą (bausmės vieta mūsų namuose) ir pasėdėtų, išsiverktų, o kai nusiramins, galės ateiti ir mes pasikalbėsim. Šitą "pasėdėk kol nusiraminsi" metodą taikom nuo maždaug 1,6 metų, labai gerai veikia, ašaros nudžiūva vos tik atsisėda į kampą. Tai va, nenukrypstant, įvardinu visus jos "ne, nenoriu, nedarysiu, dabar ir čia arba bliausiu ", suprastėjusį apetitą, netvarkingumą, grubumą ir kartais net agresyvumą ir pan. kaip 3 metų krizę ar tiesiog charakterio formavimąsi atsiskiriant nuo tėvų. Bendradarbės mergaitė perėjo lygiai tą patį. Gliuka, tavo panelė irgi per tą patį eina, taip kad čia viskas normalu. Nuo to ne lengviau, aišku. Tai čia jos pokyčiai, kurie ne taip džiugina.
O šiaip mergina mano be proto savarankiška, pati pavalgo, kažkiek jau pati rengiasi, kalba ji pas mane daug ir aiškiai. Yra labai protinga ir tiek daug supranta, kad pačiai kartais keista, kaip tokia mažutė gali tiek išmąstyti. Pamaiva ne tas žodis, viską mėgdžioja, prijuokina su savo vaikiška logika: anądien pasodinau ant tualeto ir klausiu vyro: ar šiko šiandien? O mano panelė atsako: nešiko nešiko...
Dabar ypatingai stebiu, ką kalbu
Jau mąstom apie antrą vaikiuką, labai noriu dar vienos mergytės, o ir mūsų mergaitei sesutės reiktų. Pavasarį planuojam vėl judinti dokumentus, ko visai nepasiilgau ir viską visiškai pamiršus esu.
Išsiplėčiau, kaip visada
Gyventi galima dvejopai: pirma, gyventi taip, lyg stebuklų iš viso nebūtų. Antra - taip, lyg viskas būtų stebuklas.
