Žingsnis į priekį link įvaikinimo - IV

Aš manau, kad tiek vaikai, tiek tėvai skirtingi. Pvz maniškis - na, bando valgyt pats, makaronai, mėsytė, beveik pavyksta. Na, kartais košė. Aišku, šialia dar ir aš maitinu. Bet neverčiu ir nesiimu priemonių, kad jis viską valgytų pats, nes man vien nuo minties apie prilaistytas grindis, rūbus, stalą darosi silpna Gal ir nelabai gera darau, bet gan dažnai skystą pavidalą sumaitinu aš, jis dažniausiai tik maišo šaukštu, na, kelis kartus bando pats pataikyt į burną.
Palakstau ir iš paskos su maistu, nes jei išviriau košę, o jis kaip tyčia rado užsiėmimą yra trys variantai - 1 - liks alkanas, nes atšals maistas, jei ikalbinėsiu gražiuoju eiti valgyti prie stalo (tiksliau - vėliau užkrims kokį - sausainį, nes antrą kartą košės nevirsiu), 2 - liks alkanas, jei bandysiu atitraukt nuo žaidimo ir pasodint prie stalo (rėks ir tikrai nevalgys), 3 - atsisėsiu šalia ir ssumaitinsiu tą košę.
Aišku, kokių 4 metų vaikui nelakstysi su šaukšteliu, bet dvimetinukui dar, manau, kažkiek nusileist galima tokiu klausimu.
Bet aišku, būna nevalgadienių, nesuku galvos, nenori - tiek to, ne kūdikis, išalks, pasiprašys pats

Tada esi laimingas žmogus, nes neturėjai tikrai nevalgių vaikų Taip nekalbėtum, jei su tuo susidurtum.
Šiaip, aš irgi tokių neturėjau, bet bent pora pažįstu ir mačiau kaip tėvai vargsta

Matyt reikia, kaip brolienė pasakojo, atpilti tiesiai atgal į lėkštę, kad liepiantysis suvoktų, jog kažkoks dalykas yra nevalgomas arba išvis nealkanas.

Pas mus su maistu problematiška, ypač rytais, bet įsigudrinau pakeisti mitybos režimą, tad apsitvarkėm.

Taip, per baliukus maistas "kepta duona ir trys čiulpinukai", po to nevalgo dieną ar dvi.... Tada einam ilgiems pasivaikščiojimams arba į baseiną.

Abu mano bio berniukai buvo baisūs nevalgiukai.Kai pabodo spintelės ir palangės nustatinėtos košėm,omletais ir blyneliais,pakeičiau požiūrį.Nei vienas vaikas dar nemirė badu namuose,kuriuose yra maisto.O nutraukus siūlinėjimą ir kišimą už mamytę,už tėvelį,už kačiuką ir knygutę,vaikai atrado valgymo malonumą.Juk kaip skanu,kai esi alkanas.Ir kaip nelenda,kai kokiam giminės suėjime sena tetulė vis krauna į lėkštę ir įsižeidžia,kai nesuvalgai to milžiniško,nors skaniai ir iš širdies,pateikto maisto.

Pas mus labai panašiai būna, kaip kad arna rašo.

Berniukai mano, ačiū Dievui, turi puikų apetitą ir beveik viską mėgsta. Normalų maistą tokį, nepatinkai visokios suaugusių nesąmonėlės a la alyvuogės, grybai ir t.t. Mažasis, kuriam 2.3 mėn labai noriai valgo pats, jei bandau padėt, stumia ranką ir sako "paaaasssss". Valgo savo kėdėje, ir su šaukštu ir su šakute pats. Į galą valgymo būna kąsnelį kokį jau apsunkusiam dar įkišu, vieną kitą. Valgom tik prie stalo, kažkaip smagiau taip, net kitaip ir nebandę. Būna pasidedam laptopą su animacija ar užsileidžiam muziką kai valgom.

Gal užmėtysit mane akmenim, bet aš dienotvarkės valandinės šalininkė. Valgom visad tuo pat metu mes, +- 15min. Pietus ir vakarienę visad valgom tik grįžę iš lauko, kur praleidom ~1,5 val.
Visad valgom lėtai, ner kur skubėt tiesiog . Saldumynai visad po normalaus maisto. Valgom 4 kartus per dieną, mažius dar geria butelį pieno apie 6 ryto.

Dar Šypsenai norėjau apie drausmę parašyti. Mano jaunėlis kiek vyresnis už taviškę, tai gal nelabai dar mano metodai pasiteisins bet.. visvien rašau. Pas mus namie netoleruojam jokio smurto, nei žodinio nei fizinio, nei žmonių nei gyvūnų atžvilgiu. Tai galioja ir mažiui. Kai įvyksta "įvykis" mažius sėda ant kėdės savo dviem minutėm(tiek minučių kiek metų), paskui atsiprašo. Tiesiog tai, kad jis mažas nesuteikia jam teisės atimt žaislą iš "didelio" trimečio (na gerai beveik keturmečio brolio), nesuteikia teisės spjauti, mušti ar pešti plaukus ar sakyt ant brolio "kakalia", kai šis deda dėlionę ir neduoda jos griaut. Pirmą kartą įspėju, antrą - sodinu ant kėdės. Veikia puikiai, viską jis supranta.

Jei tu stebies, iš kur išmoko... na juk vaikų namuose įgyta patirtis niekur nedingo, juk ir matė ir girdėjo ir patyrė visko. Kad ir mūsiškių vienintėlis keiksmažodis "kakalia", juk atsivežtinis.
Manau tavoji, kaip bet kuris normalus vaikas, ar gimęs šeimoj ar kitaip į šeimą atėjęs, nori sužinoti kokios yra ribos, kas galima kas ne. Tai ir bando, galima ar ne. Mano visos trys bio lygiai taip apie 2-3 metus išsiaiškino, kas OK, kas ne daryt. Net posakį turėjom tokį "kur dingo mūsų angelėlis".

Deola, aš nežinau, ką tau parašyt . Niekad neauginau vieno vaiko, net tarp mano bio vyresnėlių yra nepilni metai. Galiu tik hipotetiškai pasakyt, kiek iš šono mačius esu (galiu ir klysti) - vienam vaikui būna kartais ... per daug dėmesio . Viskas jum bus gerai

Ooo, kaip as noreciau ta baudos minuciu taisykle turet/moket ja pritaikyt. Vaikui 3.5m, sakai eik i kampa, atsako, kad nenoriu, pastatai i kampa-nestovi. Tas pats su kede butu, nes jei jau isiverkia, tai verkia kol kazkokiu budu nuraminsi, neidomios jam nei 2, nei 15min. Matyt pavelavom su ribu nustatymu, jos begalines

Tikrai nepavėlavot, pavėlavę būsit, kai neklaužadai 15 bus Nestavi kampe, stočiau kartu, jį priešais save pastačius ir apkabinus, kad nepabėgtų. Tokio amžiaus vaikui bausmė neturi būti žiaurus dalykas, o tiesiog supratimas, kad reikia laikytis tėvų reikalavimų. Taigi, stovim abu kampe ir pašnibždu ausytėn- ar gali likusias dvi minutes vienas pastovėti, o aš tuo tarpu užmaišysiu pyragui tešlą, ir kai tavo bausmė baigsis eisim abu jį kept Kažkaip taip Žviegia stovėdamas, lai žviegia, baisiai čia 3 minutės žviegimo Jei būsi nuosekli, po kelių kartų vaikas supras, kad nei riksmu, nei bėgimu nepavyks nuo bausmės išsisukt

Gerai viską surašei,teisingai
Aš nenuolaidžiauju,prisidirbai - bausmė.Norėjau,kad patys pagal supratimą pasiskirtų bausmę,bet nepavyko-tokias griežtas susigalvodavo

Mn tai visada sunku buvo nuoseklumo laikytis, aš tokia menynė natūrą, man griežti rėmai gerklę spaudžia, ale, kadangi jų vis daugiau negu mūsų buvo, tai kas beliko Bet verta kelis kartus perlipti per save, kad vėliau užtektų žvilgsnio, ir viskas būtų aišku Mylėti ir lepinti, be abejo reikia. Bet, pirmiausia save Kad vaikas suprastu, jog mamą reikia gerbti ir viskam yra ribos. Jam pačiam taip ramiau ir saugiau bus, jausdamas ribas ir žinodamas, kokios pasekmės bus už tokį ir anokį elgesį jis jausis labiau užtikrintas.

Ir visa tai mano nuomone visiškai neprieštarauja tam ką parašė liute - maitinti kasdien tuo pačiu laiku.

Tiesa, paprastai stengiamės, kad būtų nors kažkoks pasirinkimas, kad norinčiam valgyti (vaikui ar suaugusiam) nebūtų taip, kad jei dėl kažkokių priežasčių nevalgo ko nors konkretaus, galėtų pasirinkti kažką kitą.

O as vis galvoju. Nu gerai, pastovesiu su juo kampe 3 ar 5min, o jis nenusiramins ir toliau isterinsis, tai ka tada rayt?

Mano, taip sakant nubaustas, angelėlis žviegdamas turėjo gudrumo pareikšt, "jei duosi čiulpinuką, nurimsiu".
Sakau: "pašauk dar". Nurimo.
Požiūri, mūsų vaikai bemaž vienmečiai. Ir nubausti galima ramiai. Trimečiai jau laaabai daug supranta. Kartais pakanka pasakyt, kad "jei tu negirdi, ko prašau, aš taip pat tavęs negirdėsiu, pvz., kai tu saldainių prašysi".