QUOTE(Evelina123 @ 2009 02 17, 12:47)
Sianakt mire mano labaratorine ziurke, ryte draugas pamate pirmas atsikeles i darba. Palaidojau netoli savo sodo, norejau paciame sode, taciau prisnigta, slidu, bijojau nuo stataus ir slidaus kalno leistis, o veliau dar ir uzkilti i ji reiktu. Gyveno pas mane pusantru metu, nusipirkau jau paaugusi ji. Ryte labai verkiau, dabar kazkaip susitaikiau, kad visi mes zemeleje laikini sveciai.
Užuojauta
Aš ir kažkada turėjau baltą laboratorinę žiurkių, kartu eidavom dantų valytis...
Aš tai kažkaip per daug neimu į dūšią gyvūnėlių mirčių. Esu nemažai kačių turėjus, šunų. Visi jie kaime, tėvų sode. Paskui žiurkė. Dabar degutis ir žuvytės. Aš tikrai juos myliu ir tikrai man jų gaila, kiekvieną atsimenu ir apie kiekvieną visokių istorijų galiu papasakot. Dėl kiekvieno katino verkiau, bet...
Va, neseniai palaidojom vyro tėvų kalytę, tikra tragedija jų šeimoj... Bet kai pagalvoji, kad ji jau buvo sena, ligota, kurčia ir neprimatanti, kad jai visur skaudėjo, augliai visokie augo... Gal ir gerai, kad dabar nebesikankina...
O dėl tų kapinių... Miestiečiams šiaip gerai visai būtų. Kaime tikrai nereikalinga.
Aš šiaip žmonių kapinių su visokiais ten madingais antkapiais, krūvom vainikų ir gėlių, tvorom visokiom nemėgstu. Todėl ir dėl gyvūnų kapinių manau, kad jos turėtų būti kuo santūresnės, paprastesnės.