turejau is viso 7 ziurkenus paeiliui.
pirmasis rado sau vieta pievoje netoli mano sodo namelio (pirmas, todel labai prangus sirdziai, o praradimas su skaudziom asarom).
antras, trecias ir ketvirtas atgule i minkstas ir vatos prigrustas arbatos dezutes.
vat su penktu net buvo tokia istorija... "numire" Kikutis, paguldem i arbatos dezute ir, nors primygtinai sakiau mamai isnesti i konteineri, nes as uzmigt tame paciame bute su juo negalesiu, ji jo neisnese. o Kikutis nakti atsikele is numirusiu, uzlipo ant mamos pilvo (as zinoma buvau uzsibarikadavusi duru apacia kazkokiu skuduru, kad vele neateitu). jus isivaizduokit mamos veida kai ji pajuto ant pilvo kazkoki rutuliuka ir pakele galva...
tada supratau, kad sis mano draugas neleis ji guldyti i karsteli - arbatos dezute ir nesti i konteineri.
gal po metu Kikutis mire ir buvo palaidotas visai salia sodo namelio. toje vietoje pasodinome alyvas.
sekantys 2 amzina atilsi gavo konteineryje arbatos dezuteje.
dabar auginu smiltpele Maksiu. jo mirties psichologiskai laukiau jau pries metus (esu ipratusi laidoti ziurkenus kas 2 metus), bet jis dar siandien gyvas!!! ot gudrus pele!
tikiuosi, kad jis su manim dar maziausiai 5 metus gyvens. smagu butu, nors ir nerealu...
And who said you are not wonderful? You are!!! It's just I'am better.